Iš pradžių E. Macronas aiškino, kad mokestis reikalingas klimatui apsaugoti, kad be šito neįveiksime atšilimo ir užtrokšime anglies dvideginyje. Jis apgailestavo, kad protestuotojai to nesupranta. Po tokių prezidento paauklėjimų protestai tapo tik aršesni. E.Macronas išvadino protestuotojus „banditais“ ir pareiškė jiems nenusileisiąs. Kadangi protestai vis plito, dar po kiek laiko Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad papildomi mokesčiai kurui yra reikalingi valstybės finansams sustyguoti ir kad be to po kelių savaičių pristigs pinigų socialinėms išmokoms. 

Visi šie valdžios paaiškinimai kėlė priešingą poveikį – protestai augo, plėtėsi ir aršėjo. Gruodžio 4 dieną E.Macronas pareiškė, kad mokesčio įvedimą sustabdo pusei metų; dar po dienos – kad visai jį atšaukia. 

Net ir visiškas valdžios kapituliavimas šiuo klausimu protestų nesustabdė. Protestuotojai pradėjo deginti automobilius, mėtyti dūmų užtaisus, daužomos parduotuvių vitrinos, Paryžiuje vyko aršūs susirėmimai su policija. Pagrindinis protestuotojų reikalavimas – prezidento Macrono atsistatydinimas. O šis kelioms dienoms dingo iš akiračio ir tik užvakar pasirodė per televiziją. Palankumas E.Macronui smuko iki apgailėtinų 18 proc. – žemiausio lygio per Prancūzijos istoriją (2017 m. gegužę – 63 proc.) 

Užvakar E.Macronas skambėjo visiškai kitaip nei esame pratę jį girdėti. Neliko nė žodžio leftistinės terminijos. Jis nebevadino protestuotojų nacionalistais, radikalais, ničnieko apie tai, kad laimės ir turtų sulauksime tik naikinant savo valstybes – net neužsiminė apie ksenofobiją ar rasizmą. Vietoj to E.Macronas kalbėjo apie Prancūziją ištikusią krizę ir kad jis sieks, jog ši šaliai išeitų į gera. E. Macronas pažadėjo pagerinti socialiai pažeidžiamų gyventojų padėtį – šimtu eurų didinamas atlyginimas, darbo viršvalandžiai ir pensininkų vaistams išleisti pinigai nebebus apmokestinami.

Panašu, kad net ir tai protestuotojų neįtikino. Šie sako pirmiausia norintys, kad E.Macronas atsistatydintų. Jie siekia, kad valstybė iš principo pakeistų savo politiką - nustotų tarnauti tarptautinių korporacijų ir viršvalstybinių institucijų interesams. Vienas svarbiausių reikalavimų – kad liautųsi leftistinės propagandos srautas žiniasklaidoje. Taip pat skamba reikalavimai Prancūzijai išstoti iš ES, kai kurie netgi ragina išstoti ir iš NATO (kad jų šalis nebedalyvautų svetimuose karuose). Kol kas E.Macronas nieko panašaus nežada - jis pamėgino atsipirkti keliais finansiniais pamaloninimais nepasiturintiems.

Vakar Paryžiuje prie geltonųjų liemenių prisijungė ir studentai. Šie protestuoja prieš didėjančius mokesčius už mokslą. Geltonosios liemenės tuo tarpu tvirtina pasiryžę siautėti gatvėse tol, kol Prancūzijoje nebus nuversta leftistų valdžia. Protestai jau seniai išsiplėtė ir į kitus didesnius Prancūzijos miestus, o praėjusį savaitgalį juose dalyvavo ne mažiau kaip 170 000 žmonių.

Taip suliepsnojo pagrindinė leftizmo citadelė pasaulyje. Lyg to būtų maža, geltonųjų liemenių protestai jau persimetė ir į keturias kitas liberalų užvaldytas šalis: Belgiją, Nyderlandus, Vokietiją ir Švediją. Briuselyje vyko smurtiniai susidūrimai su policija, kitose šalyse protestai kol kas taikūs.

Kokie šių protestų padariniai Prancūzijai ir Europai? Nors daugelis tarptautinių apžvalgininkų sako neįsivaizduojantys kuo viskas baigsis, šiokie tokie ateities kontūrai jau įžvelgiami. Jau daba raišku, kad ateityje E.Macronas, net jeigu sugebės išsilaikyti valdžioje, nebedrįs arogantiškai niekinti šalies piliečių interesų ir jų erzinti leftistine retorika. Jau paskutinėje kalboje jis kalbėjo apie meilę savo šaliai ir kad Prancūzija jam svarbiausia.

Pasikeitė ir leftistinės žiniasklaidos tonas. Paniekos protestuotojams nebeliko, tik pasimetimas ir netikrumas kaip toliau viskas rutuliosis. Panašu, kad jie pagaliau suprato, jog leftistinė pasaulio vizija neturi ateities – tik dar nenumano koks bus pasaulis žlugus jų svajoms. 

Ko tikėtis žlugus globalizmo diktatui Europoje? Alternatyvų toli ieškoti nereikia – kaimyninėje Italijoje, kur šį pavasarį rinkimuose nugalėjo populistai, valdžios palaikymo ir ministro pirmininko palaikymas siekia 70 proc. Ne mažiau užtikrintai laikosi ir pagrindinis leftistų baubas Vengrijos premjeras V. Orbanas. JAV po D.Trumpo išrinkimo išgyvena seniai nematytą ekonomikos spurtą – 4,1 proc. Lietuvoje, kur valstiečių ir žaliųjų sąjungą taip pat galime priskirti prie populistų, taip pat turime neblogą 3,4 proc. augimą. Ateinančių metų biudžete numatytas nemažas atlyginimų viešajame sektoriuje padidėjimas, o švietimo darbuotojams atlyginimai augs net 9 proc. 

Tuo tarpu protestuotojai Prancūzijoje pasakoja, kad daugumos gyventojų gyvenimo lygis jau ilgą laiką tolydžio smunka, kad dabar prancūzai priėjo ribą, kai nebeišgali nupirkti kalėdinių dovanų savo vaikams. Valdžia nuolat kelia mokesčius – tai migrantams paremti, tai klimatui pavėsinti – o vietinės kilmės darbo žmonių poreikiai leftistiniam režimui nė motais. Net 70 proc. Prancūzijos rinkėjų mano, kad valdžia jų visiškai nepaiso. Tiek pat žmonių palaiko protestus – nepaisant neretai smurtinio jų pobūdžio. 

Taigi Prancūzijos protestai – lūžis žemyno mentalitete ir politikoje. Žmonės išsivadavo iš leftistinės propagandos pančių, o liberalai, priešingai, pagaliau suprato, kad jų peršamas kelias ves tik į vis radikalesnį pasipriešinimą. Visi galėjo dar kartą įsitikinti, kaip greitai leftistai praranda aršumą ir ryžtą susidūrę su nors kiek rimtesniu visuomenės pasipriešinimu.

Ateities Europos pagrindas neabejotinai bus suverenios valstybės, o kiek tarp jų liks bendradarbiavimo priklausys nuo to, kaip greitai iš viršvalstybinių institucijų pavyks išspirti globalistus.