°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Rimantas Rubavičius: Lietuva, Lenkija ir Švedija – tarp liberalizmo ir konservatyvumo

      Nuotrauka: Rimantas Rubavičius | Asmeninio archyvo nuotr.

      Autorius: Rimantas Rubavičius
      2019-03-13 15:00:00

      JAV organizacija Pew Research Center (Pew (mokslinių) tyrimų centras) 2015-2017 vykdė Europos šalių tyrimą, kuriame buvo išskirti specifiniai klausimai, tokie kaip Europos šalių visuomenių požiūris į musulmonus, religijos svarbą, požiūris į tos pačios lyties santuokas, abortus ir t. t. Taip pat atskirai buvo tiriamas ir jaunimo (18-34 metų amžiaus) požiūris į šias sritis. Buvo apklausti apie 56 tūkstančiai suaugusių asmenų. Siūlyčiau remiantis šiuo tyrimu atidžiau pažvelgti į tris geografiškai artimas šalis, Lietuvą, Lenkiją ir Švediją. Lietuva kartu su Rytų Europos šalimis išsiskyrė savo konservatyvumu. Su šio tyrimo pagalba galima pažvelgti ir į šio tyrimo netirtas sritis, tokias kaip politinis visuomenių atstovavimas ar žinių sklaidos problemos.

      Pirmoji tyrimo sritis buvo Europos visuomenių požiūris į tam tikras ne europietiškos kilmės bendruomenes. Čia Lietuvos gyventojai pasirodė kaip vieni iš labiausiai nepriimančių „svetimųjų“ Europoje. Tik 16% Lietuvos gyventojų norėtų priimti musulmonus į savo šeimos tarpą, kai kaimyninėje Lenkijoje - 33%, o Švedijoje tokių žmonių yra net 80%. Geresnis požiūris visose trijose šalyse yra į žydų tautybės žmones. Nors čia vėl išsiskiria Lietuva, kurios daugiau negu pusė visų gyventojų ir jaunimo nenori priimti jų į savo šeimos tarpą. Norinčiųjų tokius priimti jaunų žmonių Lietuvoje yra mažiau negu pusė (45%), Lenkijoje - 67%, o Švedijoje net 92%. 

      Kita tyrimo sritis – Europos visuomenių požiūris į tos pačios lyties santuokas. Šioje srityje skirtumai tarp valstybių kaimynių yra dar ryškesni. 85% visų Lietuvos gyventojų ir 74% Lietuvos jaunimo yra neigiamai nusistatę prieš tokias santuokas. Kai Lenkijoje atitinkamai yra 59% ir 50%, o Švedijoje 7% ir  5%. Apačioje pateikiama trijų valstybių palyginamoji lentelė (pvz. 1).


      Kitos svarbios tyrimo sritys yra religija, kultūra ir požiūris į negimusią gyvybę (lentelė pvz. 2). Šiose srityse Lietuva pasislenka į vidurį, užleisdama savo kaip konservatyvios šalies vietą Lenkijai, kurios gyventojai yra labiausiai tikintys Dievu ir savo kultūra bei labiausiai esantys už gyvybę (pro life). Tiesa, skirtumai tarp Lietuvos ir Lenkijos nėra esminiai. Švedija palyginus su pirmosiomis šalimis yra netikinti nei Dievu, nei savimi, nei negimusios gyvybės apsauga. 

      Šiuo tyrimu remiantis Lietuvos ir Lenkijos visuomenes būtų galima vadinti konservatyviomis, o Švedijos – progresyvia, atsisakiusia savo vertybinės ir istorinės tradicijos šalimi. 1979 metais Švedijoje homoseksualumas buvo išbrauktas iš ligų sąrašo, o praėjus 40-čiai metų beveik nebėra jokios visuomenės grupės, pasisakančios neigiamai apie šį reiškinį. Iš istorijos perspektyvos žiūrint praėjo nedaug laiko, o visuomenė persikeitė neatpažįstamai. Ar tokie pokyčiai laukia ir Lietuvos bei Lenkijos? 

      Visuomenės tradicijų išsaugojimui ar jų naikinimui svarbią įtaką daro tų šalių valdžia ir leidžiami įstatymai. Visos trys šalys yra demokratinės su renkama politine valdžia. Vadinasi, valdžią išrenka tų šalių žmonės, kurie tikisi geriausio jiems įmanomo atstovavimo. Pastaruoju metu įvairiose Europos šalyse pasigirsta vis daugiau kaltinimų, kad elitas yra susvetimėjęs ir nelinkęs atstovauti savo rinkėjų. Lietuvoje tokios kalbos girdisi socialiniuose tinkluose (tokiuose kaip Facebook ar kt.). Trumpą politinio atstovavimo apžvalgą norėčiau pradėti nuo didžiosios mūsų kaimynės Lenkijos. 


      2015 m. parlamentų rinkimus Lenkijoje laimėjo konservatyvus rinkimų komitetas Teisė ir teisingumas (PiS), surinkęs 37,58 % balsų. Iki tol 8 metus valdžiusi liberali Piliečių platforma (Platforma Obywatelska) surinko 24.09 % balsų. Praėjus 3,5 metų nuo rinkimų šių dviejų partijų populiarumas beveik nepasikeitė ir Teisė ir teisingumas vis dar laimėtų rinkimus. Komiteto sėkmė visų pirma grįsta rinkiminių pažadų vykdymu, aiškiu vertybiniu požiūriu bei socialine politika. Bene svarbiausios Lenkijos valdančiųjų įgyvendinamos socialinės programos yra vaikų pinigų 500 plius programa (skiriama antram ir paskesniam vaikui 500 zlotų (apie 115 eurų), o 2019 m. liepos 1 programa išplėsta ir bus skiriami pinigai ir pirmam vaikui), apgyvendinimas plius (jaunos šeimos turi galimybė pigiai išsinuomoti ir išpirkimo galimybe būstą), 13-tos pensijos įvedimas, mažiausiai 4 vaikus užauginusioms mamoms garantuojama pensija nepriklausomai nuo darbo stažo, pensinio amžiaus sumažinimas (moters pensinis amžius nuo 60 m; vyrų – 65 m.). Taip pat Lenkija atsisakė dalyvauti pabėgėlių ES paskirstymo programoje bei atsisakė pasirašyti JT imigracijos paktą, prieštaraujama ES federalizacijai. 

      Vienos iš turtingiausių pasaulio šalių, Švedijos, negalima būtų kaltinti socialinių programų trūkumu. Tačiau priešingai nei Lenkija, ji pasižymi draugiškumu imigracijai iš trečiojo pasaulio šalių ir tituluojama humanitarine supervalstybe. Imigracijos situacija savo pokyčių mastais yra įspūdinga ir dabar imigracija yra didesnė, negu gimsta vaikų.  2017 m. Švedijoje gimė 115416 vaikai (kartu su imigrantų vaikais) , o imigravo 144489 žmonės. Neseniai Švedijos socialinių reikalų ministrė Annika Strandhall sukritikavo Vengriją dėl didelės paramos daugiavaikėms šeimoms ir sakė, kad V. Orbanas turėtų gėdytis to, jog aiškina labiau norintis, kad Vengrijoje gimtų vengrų, o ne imigrantų vaikai. Vengrijos atsakas į kritika buvo griežti Vengrijos užsienio reikalų ir prekybos ministro Peterio Szijjarto žodžiai, kad Švedija daugiau pinigų skiria imigrantams, o ne šeimoms (pagal propatrija.lt  http://www.propatria.lt/2019/02/svedijos-ministre-sukritikavo-parama.html). Absoliutus imigracijos propagavimas neliko be pasekmių ir tokioje liberalioje šalyje, kokia yra Švedija, kur iškilo antiimigracinė partija „Švedijos demokratai“ (Sverigedemokraterna, SD), 2018 m. laimėjusi 17,5% balsų (2010 m. buvo 5,7%). Nepaisant partijos pergalės, ji išlieka izoliuota Švedijos parlamente ir kaltinama nacizmu. Tačiau, kadangi dauguma tos partijų narių pritaria tos pačios lyties santuokoms ir kartais patys rengia nacionalistines „pride“ eitynes, jos prie konservatyvių partijų priskirti negalima. Tad Švedija ir toliau lieka politiškai liberalia šalimi, kurios vyriausybė, pareikšdama, kad pasirašys JT migracijos paktą, įžvelgia didelį  dar didesnės imigracijos potencialą. 

      Lietuva, kaip ir Švedija, pasisakė už JT migracijos pasirašymą, nors dauguma jos gyventojų yra griežtai nepritariantys tokiam žingsniui. Lietuvos dabartiniai valdantieji bando įgyvendinti panašias, bet gerokai kuklesnes socialines programas kaip Lenkijoje. Pagal tam tikrų balsavimų Seime rezultatus, Lietuvos valdančius galima būtų priskirti pilkajai zonai. Tai yra, jie yra turintys ir konservatyvios, ir visiškai liberalios srovės bruožų. Liberalumas pasireiškė maždaug puse valdančiųjų balsų patvirtintu jau minėtu migracijos paktu ir vienbalsiu vaikų teisių apsaugos įstatymo priėmimu bei to paties įstatymo pakeitimų atidėjimu. Valdančiųjų bei viso Seimo konservatyvumas pasireiškė, kai 2017 m. birželio 15 d. po pateikimo buvo atmestas registruotas vienalyčių partnerysčių įteisinimo projektas ir jį lydinčios pataisos. 

      Atidžiau panagrinėjus visų Seime esančių partijų vadovų pasisakymus ir tam tikrus balsavimus, prie konservatyvių partijų galima priskirti tik Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungą. Taigi Lietuvos politinėje padangėje yra susiformavęs vakuumas, kai praktiškai 75-80% Lietuvos gyventojų niekas neatstovauja. Tai yra gana unikali situacija, ir ji labai skiriasi nuo Lenkijos bei Švedijos, kur atstovavimas yra nepalyginamai proporcingesnis. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos partijos kovoja dėl 25% gyventojų balsų, o likusiuosius mėginama paveikti milžiniško žiniasklaidos resurso pagalba. 


      Didžioji Lietuvos žiniasklaida kartu ir su valstybine LRT yra liberalias pažiūras propaguojantis ir ginantis bastionas. Jeigu mėgintumėte atrasti bent vieną naujienų portalą, nevartojantį LGBT terminologijos, patirtumėte visišką fiasko. Deja, jų Lietuvoje tiesiog nėra. Žinoma yra kitokios žiniasklaidos priemonės, kaip „Marijos radijas“, internetiniai portalai „Propatrija“, minfo.lt, tiesos.lt, bet jų negalima būtų pavadinti naujienų portalais. 

      Lenkijoje, ne taip kaip Lietuvoje, yra gana daug skirtingų žiniasklaidos priemonių, tiek liberalių, tiek ir konservatyvių. Aišku, būtų šaunu, kad žiniasklaida nebūtų šališka, bet tai matyt yra utopija. Prie konservatyvių vertybių gynėjų Lenkijoje galima būtų priskirti „TVP“, „TV Republika“, „Tygodnik Sieci“ it kt. Lenkijos liberalai taip pat turi palaikančių žiniasklaidos priemonių, tokių kaip „Gazeta Wyborcza“, „TVN“, „Newsweek“, „Onet“. 

      Švedijos situacija su žiniasklaida yra panašesnė į Lietuvos, bet ten ir visuomenė yra nepalyginamai liberalesnė. Šalia stambiųjų liberalių-kairuoliškų žiniasklaidos priemonių yra mažesni bet vis populiaresni konservatyvūs (pagal švedišką požiūrį) naujienų portalai tokie kaip „Ledarsidorna“, „Fria Tider“, „Nyheter Idag“ ir „Samhällsnytt“, kurių kiekvieną, anot Reuters instituto raporto, kas savaite skaito apie 10% Švedijos interneto naudotojų. 

      Tad Švedija, susidurianti su imigracijos problema, turi gana gerą politinį atstovavimą bei gana gerą, nors dažnai kaltinamą melu žiniasklaidą. Lyginat su Švedija ir Lietuva, geriausia situacija su politiniu atstovavimu ir žinių bei naujienų sklaida yra Lenkijoje. Deja, Lietuva čia stipriai atsilieka ir gyventojų politiniame atstovavime yra susiformavęs vakuumas, kai atstovaujama tik tautinėms mažumoms ir liberaliai Lietuvos gyventojų mažumai. Tokia situacija kelia didelį pavojų demokratijai Lietuvoje. Žiniasklaida Lietuvoje yra tendencinga, siekianti pamokyti, apšviesti tamsią Lietuvos gyventojų daugumą. Tačiau toks smegenų plovimo procesas yra sunkus ir reikalaujantis nemažų piniginių resursų, kantrybės bei pastangų. Ne veltui Lietuva yra buvusi paskutinė pagoniška šalis Europoje. 


      Pabaigai norėčiau atsiminti prieš kelias dienas įvykusius rinkimus Estijoje, kurioje gana netikėtai 17,5% surinko konservatyvi partija EKRE. Anot T. Saartso „EKRE partijos sėkmę taip pat lemia opozicinės visuomenės nuotaikos dėl imigracijos, daugiakultūriškumo ir tos pačios lyties santuokų. Pagrindinės šalies partijos ir Estijos žiniasklaida atrodo kur kas liberalesnės negu likusi Estijos dalis. EKRE šiuo metu yra vienintelė partija, kuri gali išreikšti kraštutines konservatoriškas idėjas įtikinamai...“ (VŽ 2019 kovo 5 d. straipsnis „Po parlamento rinkimų Estijoje tikimasi tęstinumo“). 

      Estija buvo pirmasis liberalizmo flagmanas Baltijos šalyse. Panašu, kad ji tampa ir pirmu konservatizmo prabudimo šaukliu. Ji tampa Lietuvai vilties ženklu, kad demokratijos daigas gali išdykti bei tvirtėti ir Baltijos šalyje. Iškyla būtinybė atsirasti Lietuvoje tikrai konservatyviai partijai bei netendencingam naujienų portalui be tokių terminų kaip „homofobiškas“, „netolerantiškas“ ar „antieuropietiškas“. 

      Visą PEW tyrimo medžiagą galima perskaityti http://www.pewforum.org/2018/1...

      Skaityti komentarus