Buvęs leiboristų parlamentaras Chrisas Williamsonas pakomentavo išvadas ir pažymėjo: „Atskleisti duomenys rodo, kad kai parlamentarai piktinosi Rusija, britų agentai naudojo „BBC” ir „Reuters“ portalus kaip įrankį lygiai tokiai pačiai taktikai, kuria politikai ir žiniasklaidos komentatoriai kaltino rusus.

Tiems, kurie žino visą istoriją apie „BBC”,  kaip jie padėjo įgyvendinti Britanijos užsienio politikos tikslus, šis informacijos nutekinimas nė kiek nestebina. Tačiau tai nereiškia, kad šios naujienos buvo sutiktos maloniai.

Ignoruojami pagrindinės žiniasklaidos, „Grayzone“ ataskaitą vėliau nukreipė į „Twitter“ platformą, kurioje kiekviena nuoroda buvo pažymėta įspėjimu: „Ši medžiaga gali būti gauta įsilaužus“.

Įspėjimas vedė į informacinį puslapį, kuriame buvo parašyta: „Įsilaužimų naudojimas norint išfiltruoti informaciją iš privačių kompiuterinių sistemų gali būti naudojamas viešo pokalbio manipuliavimui“.

Nors įspėjimas nebuvo matomas kai kuriuose pakartotiniuose pranešimuose, paskelbimo metu jis vis dar buvo matomas originaliame „Grayzone“ įraše.

„Twitter“ kaltinimas yra klasikinis pavyzdys, kai socialinių tinklų platforma daro išvadas, nepaisant to, kad nėra jokių įrodymų, kad informacijos nutekinimas yra nelegalių įsilaužimų rezultatas. Tačiau šis požiūris yra tiesioginis milžiniškų dvigubų standartų demonstravimas, parodantis, kaip socialiniai tinklai reaguoja į tokio pobūdžio žurnalistiką.

Pranešimai ir informacijos nutekinimas, kurioje atskleidžiamas priešo valstybių paslaptis, yra tokia žurnalistikos ir reportažų forma, kuri nusipelno daugybės liaupsių ir pagyrimų. Tačiau daugeliui Vakarų šalių vyriausybių, ypač JAV ir Jungtinės Karalystės vyriausybėms, informacijos nutekinimas laikomas peržengta riba, kuomet ši informacija nėra jiems palanki. Tarsi standartai, kuriuos jie skelbia kitoms šalims, ypač skaidrumas ir informacijos laisvė, staiga nieko nebereiškia.

Tiriant šį reiškinį, Juliano Assange'o ir Edward’o Snowden’o atvejai yra tinkami pavyzdžiai. Jei šie vyrai būtų kinai, rusai ar iraniečiai, pagrindinė žiniasklaida juos garbintų ir girtų, kaip didvyrius ir kankinius, kuriems buvo taikoma valstybės priespauda, nes jie išdrįso atskleisti tiesą, kaip kad padarė gydytojas Li Wenliango ir žurnalistas Zhang Zhan Wuhano mieste.

Kadangi J. Assange'as ir E. Snowden’as yra vakariečiai ir savo ruožtu tiesiogiai provokavo JAV vadovaujamą saugumo įstaigą, rėmėsi nutekinta informacija apie sekimus ir žiaurų elgesį, su jais elgiamasi kaip su nusikaltėliais. Pagrindinė žiniasklaida atitinkamai neskiria šiai informacijai pakankamai dėmesio ir užtikrina, kad jų darbas nesulauktų visuomenės simpatijų. Valstybės veiksmai prieš juos nėra tikrinami.

Paprasčiau tariant, matome scenarijų, kuriame pranešti apie JAV ir jos sąjungininkus yra blogai, tačiau pranešti apie jų priešus yra gerai. Taigi „Twitter“ vadovaujasi tokia logika, todėl „Grayzone“ straipsnius nepelnytai žymėjo kaip akivaizdų „įsilaužimą“.

Tai puikiai iliustruoja dvigubus standartus, kad tuos, kurie skelbia dokumentus, kuriuose informacija nutaikyta prieš Didžiosios Britanijos vyriausybę, skatina ne noras pasisakyti už tiesą ar skaidrumą, o piktybiniai motyvai skleisti klaidingą informaciją ir paveikti visuomenės nuomonę.

Ar „Twitter“ teigia, kad geriausia, jog visuomenė nežino, jog „BBC” iš esmės yra britų užsienio politikos ginklas? Kad viešojo intereso sąvoka iš esmės nesvarbu, jei tam tikras pareiškimas turi politinių pasekmių, kurios laikomos nepageidaujamomis Vakarams? Arba kad kitokia žurnalistika nėra skirta paveikti nuomonę konkrečiu klausimu? Taigi, kai kurias paslaptis geriau saugoti?

Pats „Twitter“ tampa vis labiau nepatikima platforma šioje srityje. Donaldo Trumpo prezidentavimas pakeitė žaidimą iš esmės. Milžiniškas ginčas dėl vadinamojo „Russiagate“ skandalo ir po to įvykusių Kapitolijaus riaušių sausio mėnesį pasirodė esą du milžiniški lūžio taškai, kurie pakreipė platformą link augančio reguliavimo ir visiškos cenzūros.

Tai būtų suprantama, jei nebūtų taikoma taip vienašališkai. Svetainėje gausu „valstybinės žiniasklaidos“ etikečių, kurios nesąžiningai nukreiptos tik į tam tikras šalis, o į kitas ne, taip pat įspėjamosios etiketės - visa tai tiesiogiai įtvirtina Vakarų valstybių propaguojamą status quo, kad tik jie turi „pagrįstą“ tiesos sampratą. Savo ruožtu visi, kurie siekia kritikuoti jų pasakojimus, tiesiog propaguoja melą ir yra vedami blogų ketinimų.

Taigi, tai, kas gali būti apibūdinta kaip „viešojo intereso žurnalistika“, apimanti konfidencialių dokumentų nutekinimą, galioja tik tuo atveju, jei ji naudinga vienai, o ne kitai argumento pusei. Niekada nereikia bijoti dėl apgaulės, cenzūros ir valstybės vadovaujamos dezinformacijos kampanijos, jei už jų slepiasi JK ar JAV, o riba tarp „nusikaltėlio“ ir „informatoriaus“ yra labai plona, laikoma visiškai atsižvelgiant į šališką nuomonę.

Šie dokumentai buvo didžiulis atradimas. Jei Kinija būtų pagauta daranti tą patį, tai mirgėtų visų portalų antraštėse, bet vietoj to turime „Twitter“, bandantį palaidoti tiesą. „Grayzone“ išvados nusipelno būti plačiai pasidalintos ir žinomos.