°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Vaikų „gerovė“ Norvegijoje: „Jie paėmė keturis mūsų vaikus... o tada ir kūdikį“

      Nuotrauka: Marius ir Rūta | BBC nuotr.

      2018-11-15 07:00:00

      Visas pasaulis, tame tarpe ir Norvegija, ėmė abejoti priemonėmis, kurios naudojamas vaikų saugumui užtikrinti, po to, kai iš jaunos poros buvo atimti penki vaikai. Protestuotojai iš viso pasaulio mano, kad norvegų socialiniai darbuotojai sprendimą, atskirti vaiką nuo šeimos, priima per daug greitai ypač, jei tėvai yra imigrantai.

      Vieną pirmadienio popietę Rūtos ir Mariaus gyvenimai žlugo be jokio įspėjimo, kai dvi juodos mašinos atvyko į vienkiemį tolimame Norvegijos slėnyje, kuriame jie gyveno.

      Tuo metu jųdviejų penkerių ir dvejų metų maži berniukai bei trijų mėnesių kūdikis buvo didelėje, šviesioje svetainėje su vaizdu į fiordą.

      Kaip ir kiekvieną dieną, Rūta laukė mokyklos autobuso, kuris turėjo parvežti dvi jos dukras – aštuonerių ir dešimties metų mergaites.

      Tačiau tą lemtingą pirmadienį autobusas nepasirodė. Vietoje to Rūta pamatė dvi mašinas. Viena nuvažiavo pagrindiniu keliu; kita pasuko keliu link vienkiemio ir netrukus moteris iš vietinės vaiko apsaugos tarnybos beldėsi į duris.

      Ji pasakė Rūtai, kad ši turi atvykti į policijos komisariatą apklausai.

      Moteris pranešė, jog kita juoda mašina paėmė Rūtos dvi dukras ir nugabeno į valstybinį priežiūros centrą. Ji taip pat pranešė Rūtai, kad iš jos bus paimti ir du sūnūs.

      Kitą dieną vėl apsilankė du juodi automobiliai. Pora pamanė, kad tai buvo tik didelė klaida ir tarnyba atvežė jų vaikus atgal.

      Tačiau jie klydo. Keturi policijos pareigūnai išlipo iš automobilių ir paėmė jų kūdikį.

      Šie įvykiai paskatino žmones protestuoti ne tik internete, bet ir gatvėse.

      Tūkstančiai žmonių prisijungė prie demonstracijų, kurios vyko keliose šalyse tam, kad palaikytų Rūtą ir Marių. Protestuotojai Norvegijos vaiko apsaugos tarnybą kaltino vaikų grobimu.

      Visgi Rūtos ir Mariaus istorija nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti.

      Buvo įtariama, kad tėvai naudojo smurtą prieš vaikus, o tai Norvegijoje yra visiškai nelegalu.

      Pora, sėdėdama svetainėje tarp ilgai nenaudotų žaislų, vos gali sulaikyti ašaras, kalbėdama apie tai, kas įvyko. Rūta, kurios šeima kilusi iš Norvegijos, – pediatrijos skyriaus seselė,  o Marius kompiuterių ekspertas, kilęs iš Rumunijos.

      Rūta sakė, kad jie yra ranka sudavę savo vaikams, tačiau „ne kiekvieną kartą, kai jie padarydavo kažką blogo, bet retkarčiais.“

      „Ekspertai nerado jokių smurto žymių ant vaikų kūnų, kai jiems buvo atliekama medicininė patikra, jiems viskas buvo gerai“,- sakė ji. „Tačiau įstatymas Norvegijoje yra labai griežtas, todėl negalima net menkiausia fizinė bausmė, deja, mes nežinojome to.“

      Poros advokatas neleido BBC žurnalistei užduoti detalesnių klausimų Rūtai ir Mariui, nes vis dar vyko tyrimas.

      Išgirsti kitos pusės istorija – neįmanoma, nes vaiko apsaugos tarnyba nesutinka aptarinėti individualių atvejų tam, kad būtų išsaugotas vaikų privatumas.

      Tiesa, poros rėmėjai yra susirūpinę ne tik dėl vaikų atėmimo, bet ir dėl to, kas sakė po to.

      Vaikai buvo išdalinti trims skirtingiems laikiniesiems globėjams. Marius ir Rūta turėjo važiuoti aštuonias valandas, kad galėtų, prižiūrint specialistų, susitikti su savo kūdikiu ir dviem vyresniais berniukais, gyvenančiais atskirai.

      Pora teigia, jog vaikų apsaugos tarnyba sakė, jog bus suorganizuotas susitikimas iš karto po to, kai jų vaikai buvo atimti tam, kad aptartų sąlygas, kurias išpildę tėvai galėtų atsiimti vaikus. Tačiau susitikimas įvyko daug vėliau nei buvo tikėtasi ir vyko jis kiek kitaip nei turėjo.

      „Tuo metu mes vaikščiojome į šeimos konsultacijas tam, kad galėtume sutvarkyti tai, kas turėjo būti sutvarkyta. Tačiau tame susitikime jie net nenorėjo žvilgtelėti į mūsų planą“,- sakė Marius. „Iš tikrųjų jie sakė, jog pakvietė mus į susitikimą, kad praneštų, jog jie pradėjo pildyti dokumentus ir ruošiasi visam laikui iš mūsų atimti vaikus.“

      Poros palaikymo kampanija veikė visu pajėgumu Mariaus gimtojoje šalyje – Rumunijoje ir šalyse, kuriose išpažįstamas evangelikų krikščionių tikėjimas, nes pora buvo sekmininkai.  

      Daugelis protestuotojų tiki, kad jie yra religinės ir tautinės diskriminacijos aukos.

      Pasaulyje buvo ir daugiau kampanijų, kurios palaikė imigrantų šeimas, iš kurių prieš tėvų valią Norvegijoje buvo atimti vaikai.

      Viena byla, kurioje dalyvavo čekų šeima, gyvenanti Norvegijoje, sukėlė didelį diplomatinį nesutarimą tarp Norvegijos ir Čekijos. Čekijos prezidentas Milošas Zemanas Norvegijos socialinius darbuotojus vadino naciais, tačiau vaikų ministerijos pareiškime tokie kaltinimai buvo vadinami absurdiškais.

      Tačiau protestuotojai taip pat pabrėžė kontraversiškus atvejus, kur iš norvegų šeimos buvo paimti vaikai be adekvataus paaiškinimo ar bandymo rasti kitą sprendimo būdą.

      Atvirame laiške 170 Norvegijos profesionalų, dalyvaujančių vaikų apsaugoje – teisininkai, psichologai, socialinio darbo ekspertai – kreipėsi į vaikų ministeriją, teigdami, kad vaiko apsaugos tarnyba yra „nefunkcionali organizacija, kuri daro nedovanotinas klaidas ir kurios turi rimtas pasekmes.“

      Psichologė Einar Salvesen, viena iš laiško iniciatorių, sako: „jiems trūksta to, ką aš pavadinčiau, žmogiškuoju faktoriumi. Trūksta empatijos, atmosferos, kurioje žmonės galėtų pasimokyti iš savo klaidų... Tai labiau primena policijos įsikišimus, kur mes turime atrasti, kas yra negerai su jumis.“

      Norvegija visada buvo patenkinta ištekliais, kuriuos ji skiria vaikų apsaugai.

      1981 metais Norvegija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, kuri paskyrė „ombudsmaną“ – nepriklausomą pareigūną, atsakingą už vaikų teisių saugojimą. Šią idėją pasiskolino Europos šalys ir šalys už jos ribų.

      Vaiko apsaugos tarnyba pabrėžia, kad dažniausiai, kai jie mano, jog šeimoje kažkas vyksta ne taip, jie neatima vaikų. Jie dirba su tėvais tam, kad išspręstų problemas ir išlaikytų šeimą kartu.  

      Tačiau skaičius vaikų ir paauglių, paimtų iš šeimų, nuo 2008 metų iki 2013 metų išaugo 50 prc. Tai iš dalies įvyko dėl 2005 metų įvykio, kuomet mirė aštuonerių metų berniukas, nes jį iki mirties sumušė patėvis.

      Dabar didžioji dauguma atvejų nėra susijusi su tėvų smurtu, alkoholizmu ar narkotikų vartojimu. Dažniausiai pasitaikanti priežastis yra paprasta „tėvystės įgūdžių trūkumas“.

      Tai yra priežastis, kodėl vaiko apsaugos tarnyba paėmė keturių mėnesių mergaitę, iš jauno norvegų tėvo Eriko ir jo kinų tautybės žmonos, gyvenančių Bergene.

      Namuose filmuotose vaizdo įrašuose, kur mergaitei buvo trys ir keturi mėnesiai, ji guli vaikiškoje lovelėje, akivaizdžiai budri ir bendraujanti su tėvais.

      Tačiau vaiko apsaugos tarnyba teigė, kad neilgas akių kontaktas ir kiti ženklai rodo, jog kūdikis kenčia rimtą psichologinę žalą. Jie teigė, kad tėvai negali užtikrinti jos emocinių poreikių, nes mama sirgo depresija, o Erikas, socialinės darbuotojos žodžiais tariant, buvo „paprastas“.

      Visgi Erikui nebuvo diagnozuota jokia panaši būklė išskyrus nežymų trumpalaikės atminties sutrikimą, kuris buvo diagnozuotas, kai jis buvo mažas. Verta paminėti, kad kūdikis nebuvo apžiūrėtas kliniškai, tad nebuvo išsiaiškinta, ar tikrai kažkas su ja negerai ir jei taip, ar dėl to kalti tėvai.  

      Kelios dienos prieš vaiko apsaugos tarnybai skubiai vertinant šeimą, gydytojas iš vietinės klinikos tvirtino, kad mergaitė vystosi normaliai.

      Tačiau tai kaip ir kiti įrodymai, kad šeima bandė atgauti mergaitę, nebuvo paminėta teismo svarstyme, o tai prisidėjo prie teismo sprendimo.

      „Mes paskelbėme ilgą pranešimą apie mano sūnaus psichologinę būklę“,- sakė Eriko tėtis. „Jie to nepaminėjo nė vienu žodžiu. Taigi jie nekreipia dėmesio į tai, ką mes turime pasakyti ir sako, ka gali pasikliauti tyrimais, kurie buvo atlikti žmonių, dirbančių vaiko apsaugos tarnyboje.“

      Eriko tėtis kelis metus po skandalingo įvykio bandė palaužti valdžia, kad ši leistų jam ir jo žmonai Bente, profesionaliai fotografei, globoti jų anūkę, tačiau nesėkmingai.

      Anksčiau buvęs įstaigos rėmėjas, Yngve – Eriko tėtis – tapo šalies vaiko gerovės politikos kritikas.

      „Aš užaugau tikėdamas, kad Norvegijoje veikia geriausia vaikų apsauga, ES tai mini visą laiką ir tuomet supratau, kad viskas yra kiek kitaip“,- sakė jis.

      „Iš pradžių maniau, kad tokie atvejai, kaip mūsų, pasitaiko vienam žmogui iš milijono. Sunku įsivaizduoti, jog kažkas galėtų patirti tą patį. Ir kai aš pasirodžiau televizijoje, papasakojau savo istoriją, į mane kreipėsi daugybė žmonių, kurie dalinosi panašia ar dar blogesne patirtimi nei aš patyriau.“

      „Aš esu vyresnysis valstybės tarnautojas, tad aš turėčiau būti Norvegijos gynėjas ir normaliai aš esu, tačiau čia kažkas vyksta nepaprastai blogai.“

      Yngve mano, kad vaiko apsaugos tarnyba atkreipė dėmesį į jo anūkę, nes ją kartas nuo karto prižiūrėdavo jos kinų tautybės močiutė tam, jog mama galėtų pailsėti. Tai yra populiaru Kinijoje, bet ne Norvegijoje ir Yngve galvoja, kad tai įstaigai kėlė įtarimus.

      „Aš manau, kad tai susiję su tuo, jog norvegai ir užsieniečiai skirtingai suvokia norvegų kultūrą“,- sako jis. „Vaiko apsaugos tarnyba turi sau priimtiną „normalumo“ reikšmę“.

      Kai norvegų žiniasklaida pradėjo istorijos, kurią ilgai ignoravo, tyrimą, žurnalistas paskaičiavo, kad vaiko, kurio mama yra užsienietė, rizika būti atimtam padidėja net keturis kartus.

      Nėra įrodymų, jog Yngve anūkė ar Mariaus ir Rūtos vaikai buvo atimti iš šeimos dėl kultūrinių skirtumų, o įstaigos neigia diskriminacijos egzistenciją šiais ar kitais atvejais.

      Kai-Morten Terning, vaikų ir lygybės ministro sekretorius, teigia, jog jis negali suprasti, kodėl vyksta protestai, nukreipt prieš jų šalį.

      „Pas mus nėra daug vaikų, kuriais rūpintųsi ne tėvai, lyginant su kitomis šiaurinėmis šalimis“,- sako jis.

      Jis pateikė atsakymą į atvirą laišką, kurį parašė 170 savo srities profesionalų, sakydamas, jog ministerija nori „išsamiai peržiūrėti, kaip užtikrinama vaikų gerovė, tam, kad pamatytų, kur daromos klaidos ir pasimokytų iš geriausiųjų.“

      Jis priduria: „Mums reikia pasistengti labiau padėti šeimoms, kai dar nėra per vėlu, nes vaikų gerovės tarnyba padeda tėvams tapti geresniems.“

      Jis negali komentuoti Rūtos ir Mariaus situacijos ar kitų specifinių atvejų, bet paklaustas, ar lengvas vaiko sudrausminimas, pliaukštelnant ranka, yra pakankamai svari priežastis atimti vaikus, jis sako: „Mes turime specialias programas tėvams, kurios moko apsieiti be smurto... tačiau tėvai turi žinoti įstatymus ir laikytis jų Norvegijoje nepaisant savo kilmės.“  

      Po keturis mėnesius trukusios rutinos, kur Rūta turėjo savo pieną supilstyti į buteliukus ir vežti jį du kartus per savaitę į dvi valandas trunkančius susitikimus su savo kūdikiu, visiškai netikėtai sūnus buvo jiems grąžintas.

      Tačiau jie nesitiki, kad įstaigos pasistengs ir grąžins jiems kitus keturis vaikus.

      „Mes norėtume jiems paaiškint situaciją“,- sako Rūta prieš dar vieną trumpą susitikimą su vaikais.

      „Tačiau mes to negalime, nes mes neturime teisės kalbėti apie bylą.“

      „Jie nežino, kad mes iš tikrųjų stengiamės neparodyti savo jausmų. Nes mums liepė nerodyti savo liūdesio prie vyresnėlių, nes tai nuliūdintų mūsų vaikus. Taigi mes tikrai labai stengiamės neverkti bent iki tol, kol išeiname pro duris.“ 

      Skaityti komentarus