Gilioje senovėje vyras ir žmona privalėdavo susilieti į vienį, kad išgyventų, prasimaitintų ir užaugintų vaikus. Šiandien to nereikia. Moteriai nereikia vyro, kad prasimaitintų ir užaugintų vaikus. Šiuolaikinių porų problemos prasideda būtent tada, kai, nukritus rožiniams akiniams, partneriai suvokia, kokie jie skirtingi ir kad kiekvienas turi savąjį “aš”.

Būtent tada daugelis ir neatlaiko. Juk pasidaro baisu – kaip taip, jis visai kitoks nei aš! Tada reikia kažką keisti, o keisti nesinori – norisi, kad viskas būtų “kaip anksčiau”. Labai jau reikia stabilumo, komforto ir užtikrintumo. Bet! Tiek vyrui, tiek moteriai reikia priimti vienas kito skirtumus ir mokytis tame atrasti savo santykių vystymosi resursus. Tam reikia išgyevnti keturis etapus. Ir tik tuomet pora bus laiminga.

Pirmasis etapas: susiliejimas. Tai laikas, kai pora gyvena ir kvėpuoja unisonu. Jie panašūs ir vienas kitame mato save. Na, kažkas panašaus į pasakose minimą “tada jie gyveno ilgai ir laimingai”. Bet jei pasakose būtų aprašytas realus gyvenimas, jos nebūtų jau tokios linksmos. Todėl, kad pasakišką susiliejimo etapą būtinai pakeičia kitas. Laikas, kurio metu visur internete skelbiamos tik bendros nuotraukos, asmeninių puslapių avataruose – poros nuotrauka, o sakiniai prasideda žodeliu “mes”, trunka iki antrų metų pradžios. 

Antras etapas: atitolimas. Maždaug po metų partneriai staiga atranda, kad jis – toli gražu ne princas, o ji – ne miela princesė. Kad jie be galo skirtingi. Ir tie skirtumai ima nervinti. Nervinti tiek, kad, rodos, jie tuoj sugriaus šeimą, sunaikins jų nuostabųjį susiliejimą. Partneriai ima kovoti dėl valdžios: kuris kurį perdarys ar perauklės, kuris kurį padarys panašų į save. Tai etapas, kada kyla pirmieji konfliktai, kuriuos išprovokuoja bandymai pakeisti partnerio charakterį, elgesį ir t.t.

Šeima patiria stresą. Būtent tuo metu daugiausia skiriamasi, nes partneriai mato tik vieną išeitį iš susidariusios situacijos – skyrybas. Jie nesuvokia, kad jų santuoka įžengė į antrąjį etapą – atitolimą. Gana dažnai šis etapas įveikiamas tik su šeimos psichaterapeuto pagalba.

Partneriai turi išmokti iš naujo atrasti vienas kitą – tokį, koks yra iš tikrųjų, turi prieprasti prie vienas kito skirtumų. Daugelis žmonių mėgsta pabūti vieni, užsiima savo hobiu, bendrauja su kitais ir tiesiog būna su savimi – visa tai jie vėliau atsineša į šeimą ir praturtina bendravimą su partneriu. Bet jei poroje vienas kitam neleidžia žengti nė žingsnio į šalį – jie lieka virti savose sultyse. Ir atitolimas tik didėja. Atsiranda svetimumo jausmas, nerandama bendrų pomėgių, pokalbio temų. Partneriai netgi ima nesiliesti vienas prie kito. Būtent šiame etape ima rastis meilė už poros ribų, atsiranda neišsakytų nuoskaudų.

Trečias etapas: kontaktas. Kad pora išgyventų atitolimo etapą, jie privalo pereiti trečią etapą – kontaktą. Mes visą gyvenimą pažindinsimės, bandydami kuo daugiau sužinoti vienas apie kitą. Kontaktas – tai laikas, kai esi pasiruošęs papasakoti apie save tokį, koks esi iš tikrųjų ir nesijaudinti, kiek toks nepatiksi kitam. Ir laikas, kai leidi kitam būti savimi. Kiekvienas partneris pateikia savo skirtumus ir pažindinasi su kito skirtumais. Vaizdžiai tariant, vienas drąsiai prisipažįsta, kad jam patinka futbolas, o kitas – kad patinka mezgimas. Bet: jei vyrui patinka futbolas, o žmona eina su juo į varžybas ir sukandusi dantis kenčia – tai nėra kontaktas. Tai bandymas grįžti į susiliejimą vienu mostu, be kitų etapų išgyvenimo. Tai – noras ištrinti skirtumus.

Bendrų interesų nebuvimas dar nereiškia, kad porai bloga būti kartu ir reikia skirtis. Atvirkščiai! Žiūrėk, kokie mes skirtingi: tu papasakok man apie save, aš paasakosiu apie save. Tai ir yra kontaktas. Noras pasidalinti savimi ir priimtį kitą.

Ketvirtas etapas: intymumas. Ne, kalba eina ne apie seksą. Intymumas – tai pasitikėjimas ir saugumas. Kai tu gali pasisakyti, koks esi iš tikrųjų, net žinodamas, kad tave atstums. Tu patiki save kitam žmogui ir net jo ištartas “ne” nereiškia, kad jis tavęs nemyli. Kai suvokiama, ryte ištarta frazė: “Kokia bjauri kava!” skirta tik kavai, o ne kito įžeidimui ar pažeminimui. Kol partneriai neprisistatys vienas kitam tokiais, kokie jie yra iš tikrųjų, nepasidalins atvirumu intymumo etape, tol jie negalės tikrai suartėti. Kada porai tai nepadeda? Tada, kai partnerių skirtumai absoliučiai nepriimtini. Pavyzdžiui, vyras turi meilužę, su kuria nenori skirtis ir žmonai to kategoriškai nepriima.

Viskas yra labai individualu, kiekvienas mes turi savo vertybių sistemą. Jei kontakto etape tai yra deklaruojama, bet iš kito nepriimama, perėjimas į intymumo etapą negalimas. Todėl, galbūt, geriausias variantas yra išsiskirti ir susirasti žmogų su labiau tinkančia vertybių sistema.

5 priežastys nesijaudinti dėl santykių:

• esate laimingi, jaučiatės mylimi ir mylite patys;
• jūsų barniai nesibaigia grasinimais skirtis ar ilgais tylėjimo periodais;
• galite pasakoti partneriui apie savo klaidas, norus, išgyvenimus, abejones, svajones ir t.t. Jam gal ne visada jos patinka, bet jis jus visada palaiko.
• Galite būti savimi ir jums nereikia elgtis pagal kito nuotaiką ar norus;
• Jums gerai leidžiate laiką ir kartu, ir atskirai.

5 priežastys nutraukti santykius:

• kai partneris jus žemina ir moraliai bei fiziškai skriaudžia;
• santykiuose jūs atiduodate daugiau nei gaunate;
• norėtumėte išsiskirti, bet to nedarote dėl vaikų, paskolos, kaltės ar vienatvės baimės ir t.t.;
• partneris šantažu jus laiko prie savęs;
• gyvenate agal principą: mano laimė – tavo rankose.