°C
      2018 12 18 Antradienis

      D. Puslys. Kaip sportas gali padėti jaunimui? Penki žingsniai į Islandiją

      Šaltinis: http://www.bns.lt/topic/886/news/57212979

      Nuotrauka: BNS nuotr.

      Autorius: Donatas Puslys
      2018-11-22 22:00:00
      2018-11-22 22:00:00

      Apie Islandijos sportą dabar dažnai prabylame siekdami apsvarstyti, kas lėmė šios nedidelės valstybės futbolo fenomeną. Islandai pateko į Europos ir Pasaulio futbolo čempionato finalinius etapus. Islandijos rankininkai, 2008 metų Pekino olimpiadoje iškovoję sidabrą, jau užsitikrino vietą kitų metų Pasaulio čempionate. Gerų pavyzdžių galima pateikti ir daugiau, tačiau svarbu yra tai, kad po visais šiais pasiekimais slypi dar viena stulbinanti sėkmės istorija, liudijanti tai, kaip islandams masinis paauglių užimtumas per sportą padėjo išspręsti opias socialines problemas. Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš islandų?

      Kad viltis netaptų kvailių motina

      1997 metais, kaip skelbia Reikjaviko universiteto profesorės Ingos Doros Sigfusdottir Vilniuje per konferenciją Seime pristatyti duomenys, 42 proc. Islandijos penkiolikamečių ir šešiolikamečių buvo per pastarąjį mėnesį vartoję alkoholio. Dar 23 proc. kasdien rūkė, o 17 proc. buvo bandę hašišo. Statistiniai duomenys rodė prastėjančią situaciją. 1989 metais rūkančių paauglių skaičius siekė 17 proc., 1992 metais – 15,1 proc., o 1996 metais – jau 21 proc. Kalbant apie hašišo bandžiusius paauglius, 1989 metais tokių buvo tik 4 proc., o tarkime
      1997 metais – jau 13 proc.

      Statistika aiškiai atskleidžia, kad buvo laikas, kai islandai vilkosi dugne. 1995 metais dešimtokų, kurie pas paskutiniuosius metus bent 10 kartų buvo padauginę alkoholio, skaičius Islandijoje siekė 21 proc. Tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis buvo 7 proc.


      Dabar pažvelkime į naujausius duomenis. Paauglių, kurie per paskutinįjį mėnesį vartojo alkoholį, skaičius nuo 42 proc. smuko iki 5 proc. Vartojusiųjų hašišą nuo 17 iki 7 proc., o kasdien rūkančiųjų – nuo 23 iki 3 proc. Didelį vaidmenį sprendžiant šias problemas Islandijoje suvaidino masinis paauglių užimtumas per sportą.

      Tačiau kol kas svarbu atsakyti į klausimą, kas lėmė šią Islandijos sėkmę. Kaip viltis buvo paversta politine sėkme, o ne tapo priežodžio apie viltį kaip kvailių motiną patvirtinimu?

      Pirma pamoka: tyrimais paremta politika

      Islandai problemos sprendimą pradėjo nuo mokslinių tyrimų. Politinė strategija turi būti statoma ant moksliškai pagrįstų įrodymų – buvo pagrindinė islandų nuostata. Į strategijų formavimą turi būti įtraukti ir ekspertai. Politinė programa, nukreipta į problemos sprendimą, kyla iš mokslinio tyrimo, kuris reguliariai kartojamas tam, kad būtų nustatyta, ar priimtos priemonės duoda norimų rezultatų. Tik integruojant šiuos keturis aspektus – tyrimą, politinės
      strategijos priėmimą, praktinį jos įgyvendinimą ir refleksiją per pakartotinį tyrimą, kuris galiausiai veda į strategijos tobulinimą – galima sukurti pilnavertį politinį ciklą.

      Sociologiniai tyrimai Islandijoje parodė, kad alkoholį, hašišą ar rūkalus mažiau vartoja paaugliai, kurie daugiau laiko praleidžia su tėvais, kurių tėvai pažįsta savo atžalų draugus ar net ir tų draugų tėvus. Taip pat buvo nustatyta, kad mažesnis svaigalus vartojančių paauglių skaičius yra tarp aktyviai sportuojančiųjų. Galiausiai tyrimas atskleidė, kad paauglius labai veikia aplinka, kurioje jie leidžia laiką. Trumpai tariant, jei rūko draugai, tai didesnė tikimybė,
      kad rūkys ir tavo sūnus ar dukra.

      Antra pamoka: visų lygmenų integravimas

      Svarbi šių sociologinių atradimų pamoka buvo ta, kad norint skatinti jaunimo sveikatingumą reikia kompleksinių priemonių. Neužtenka vien tik skatinti sporto būrelius, į kuriuos dalis tėvų gali imti žvelgti kaip į alternatyvą kartu su vaikais praleistam laikui. Neužtenka tik atverti paaugliams sporto sales, reikia juos ugdyti akcentuojant ne tik taktiką, bet ir vertybes, pozityvius pavyzdžius.

      Islandai į visą tai ir pažvelgė kompleksiškai akcentuodami ne tik mokslininkų įtraukimą į problemos priežasčių suvokimą, bet ir pabrėždami vietos bendruomenių – nuo artimiausios kaimynystės iki miesto savivaldos – įtraukimą į strategijos įgyvendinimą. Tėvai buvo raginami skirti daugiau laiko savo atžaloms, be to, kaimynystėje ėmėsi telktis savanoriški būreliai, kurie vakarais tikrindavo jaunimo susibūrimus, kad jie netaptų svaigalų vartojimo vieta.

      Miesto lygmeniu Reikjavike kiekvienam mokiniui buvo išdalintos specialios kortelės, kuriose esančius pinigus jie galėjo investuoti pasirinkdami norimą sporto būrelį.

      Be to, Lietuvoje susiduriame ir su vietinių bendruomenių įtraukimu į masinį paauglių užimtumą. Tam egzistuoja keli paaiškinimai. Viena vertus, dalis tėvų, kaip minėta, sporto ar kitą būrelį suvokia kaip galimybę užimti vaikus, kad nereiktų su jais praleisti laiko. Tai yra priešinga Islandijos modeliui, kur sporto aikštelė tampa tėvų susipažinimo tiek su vaiko draugais, tiek su kitais tėvais erdve.

      Kita vertus, svarbu kalbėti ir apie infrastruktūros klausimą, kuris Lietuvoje apsunkina vaikų sportinį užimtumą bendruomeniniu pagrindu.

      Trečia pamoka: infrastruktūros kūrimas

      Islandija yra valstybė, nepasižyminti palankiu klimatu. Tad, norint kalbėti apie masinį vaikų užimtumą per sportą, reikėjo spręsti infrastruktūros problemą. Tam buvo statomi dengti maniežai, kurie sudarytų sąlygas sportuoti ištisus metus. Kuriantis naujam rajonui, iš karto buvo planuojama, kad jame turi būti ne tik mokykla, bet ir sporto infrastruktūra, užtikrinanti, kad vaikas galėtų sportuoti kuo arčiau namų.

      Tai yra svarbu turint omenyje, kad tarkime Vilniuje situacija su dengtais maniežais yra tragiška. O klimatas mūsų šalyje irgi neleidžia sportuoti lauke visus metus. Tačiau problema yra ne tik tai. Keliaudamas į toli nuo namų esančią sporto salę, vaikas sugaišta daug laiko, kurį kitu atveju galėtų skirti, pavyzdžiui, mokslams. Juk neretai nutinka taip, kad dėl suprastėjusių mokslo rezultatų tėvai ima kaltinti sportą ir apriboja būrelius.

      Dar viena problema su mūsų infrasruktūra yra ne tik jos stygius, bet ir esamų objektų prieinamumus. Paradoksalu, bet kartais sporto aikštelės renovacija ne padeda, bet sudaro naujų kliūčių. Turiu mintyje tuos atvejus, kai renovuotas objektas yra tiesiog uždaromas ir tampa nebeprieinamas tiems, kurie anksčiau ten žaisdavo.

      Ypač tai pasakytina apie gatvės vaikus, kurie neretai patenka į socialinės rizikos grupę. Juk masinis užimtumas per sportą ir turėtų būti nukreiptas būtent į šią vaikų grupę. Tuo tarpu dabar neretai turime situaciją, kad stadionas prieinamas tik tiems, kurie gali susimokėti.

      Ketvirta pamoka: profesionalūs treneriai

      Tačiau, pabrėžia islandų patirtis, masinis vaikų užimtumas per sportą duoda siekiamų rezultatų, šiuo atveju psichotropinių medžiagų vartojimo sumažinimą, tik tada, kai su vaikais dirba profesionalūs treneriai. Rezultatų nebus, jei paaugliai bus tiesiog paliekami žaisti vieni.

      Islandai investavo į trenerių rengimą. Dabar Islandija, kurioje tėra 335 tūkst gyventojų, turi 600 kvalifikuotų futbolo trenerių, iš kurių net 400 gali pasigirti UEFA B lygio licencija. Vienas kvalifikuotas treneris Islandijoje tenka 825 žmonėms, kai analogiškas rodiklis Anglijoje siekia vieną trenerį 11 000 žmonių. Dabar pažvelkime į situaciją mūsų šalyje, kur kvalifikuoi treneriai kaip tik yra problema, sugriovusi ne tik profesionalų mūsų futbolą, bet kartu ir
      smarkiai pakenkusi masiniam vaikų užimtumui.

      Penkta pamoka: ugdymas nukreiptas ne į profesionalus

      Tiesa, islandai akcentuoja, kad, nors su vaikais ir turi dirbti profesionalūs treneriai, tačiau pats ugdymas turi būti nukreiptas ne į profesionalių elitinių atletų rengimą, o į masinį užimtumą per sportą.

      Islandai labai aiškiai įsivardijo minusus, kuriuos atneša tik profesionaliojo sporto akcentavimas. Taip yra atstumiami tie vaikai, kurie neatitinka aukšai iškeltų kriterijų. Be to, ant vaikų pečių užkraunami dideli lūkesčiai, kurie pas mus dar išauga, jei tėvai investuoja lėšas į užsiėmimą. Vietoje to islandai siekia akcentuoti sportą kaip vaiko charakterio formavimą, vertybių ugdymą, sveiko gyvenimo būdo propagavimą.

      Vietoje išvadų

      Tokia prieiga atsiperka su kaupu. Islandai gali pasigirti išaugusiu sportuojančių vaikų skaičiumi, o kartu, kaip rodo statistika, ir gerokai sumažėjusiu svaigalų vartojimu jaunimo gretose. Be to, islandai turi geriau subalansuotą sporto sistemą, kur finansavimas buvo nukreiptas į stiprios materialinės bazės parengimą ir bendruomenių stiprinimą.

      Pas mus tuo tarpu dažnai regime priešingą prieigą, kai manoma, jog investicijos į profesionalų sportą ir konkrečias komandas paskatins vaikų susidomėjimą sportu ir sveika gyvensena.

      Tačiau, deja, dažniausiai regime, kad didžioji dalis tokį finansavimą gaunančių klubų nėra linkę patys investuoti į bendruomenę, stiprinti jaunimo programas, infrastruktūrą. Trumpai tariant, turime pravalgomus pinigus, kuriems ištirpus lieka tik dykra.

      Islandų pavyzdys savo ruožtu rodo, kad investavimas į bendruomenes atsiperka ir tuo, kad bendruomeniniai sporto klubai sutraukia daugiau visuomenės paramos. Tie patys paaugliai yra veikiau linkę tapatintis su vietiniais herojais, gerbėjai yra labiau linkę rinktis palaikyti savų. Kartu tai lemia ir augančias verslo investicijas, nes, esant dideliam bendruomeniniam įsitraukimui, verslas sportą ima regėti kaip gerą reklamos, socialinių projektų, atsakingo
      verslo erdvę.

      Tad didžiausias Islandijos sporto fenomenas yra net ne jų komandos pasaulio ar Europos čempionatuose, o tvirtai sukalti pamatai, užtikrinantys, jog masinio užimtumo per sportą programos tarnaus visuomenės gerbūviui.

      ---------------

      Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės insituto medijų programos vadovas

      Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

      Skaityti komentarus