Biografijos štrichai

Būsimasis kunigas vienuolis marijonas gimė 1909 m. balandžio 9 d. Paginėvyje (Ariogalos vlsč.). 1931 metais baigė Marijampolės marijonų gimnaziją, 1935 metais – Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos filosofijos fakultetą, 1934 m. birželio 29 d. buvo įšventintas kunigu. 1935–1936 metais dirbo Marijampolės, 1936–1938 metais – Žemaičių Kalvarijos, 1939–1940 – Marijampolės vikaru. Nuo 1940 metų – Skardupių klebonas; 1940–1944 metais pastatydino bažnyčią, marijonų naujokyną, parapijos namus, ūkinius pastatus. 1944–1945 metais daugeliui žmonių padėjo slapstytis nuo sovietinės valdžios persekiojimo. Užmezgė ryšius su partizanais, 1945 metų birželį su jais įkūrė Tauro apylinkę, jai išsiplėtus (per susirinkimus Skardupiuose) – Tauro apygardą. Tapo Tauro apygardos kapelionu ir apygardos sanitarijos skyriaus viršininku, vienu apygardos laikraščio „Laisvės žvalgas“ organizatorių. Su kitais įsteigė Lietuvos išlaisvinimo komitetą.

1945 m. spalio 22 d. sovietinio saugumo suimtas, nuteistas kalėti. Kalintas Archangelsko, Vorkutos, Karagandos lageriuose. 1956 metais grįžo į Lietuvą. 1956–1961 metais buvo Lesčių (netoli Ariogalos), 1957 metais – Šaravų klebonu, 1961–1966 metais jam buvo atimta teisė atlikti kunigo pareigas, todėl dirbo medkirčiu. 1966 metais tapo Grinkiškio altaristu, 1967–1973 metais – Palonų (netoli Baisogalos) klebonas.

Buvo šmeižiamas ateistinei propagandai skirtame dokumentiniame kino filme, periodinėje spaudoje. Nustota, kai laiške LSSR prokurorui pagrasino dėl persekiojimo viešai susideginti. Nuo 1973 metų buvo Šiupylių parapijos administratoriumi ir Gruzdžių bažnyčios vikaru, nuo 1983 metų – Joniškio parapijos altaristu, nuo 1985 metų – Kužių klebonu, nuo 1987 metų – Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios altaristu. Mirė 1995 m. liepos 8 d. Palaidotas Marijampolės kapinėse.

„Operacija be peilio“

Apie šią kun. Antano Yliaus pasipriešinimo veiklą rašoma enciklopedijose, žinynuose. Jau vien iš šios kuklios informacijos galima nujausti kunigo marijono asmenybės įvairiapusiškumą, drąsą, ryžtingumą, organizacinius gebėjimus. Kiek mažiau žinoma jo švietėjiška ir leidybinė veikla trečiąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį.

Kun. A. Ylius 1939 metais išleido savo knygelę apie pasninkus ir pavadino gana neįprastai – „Operacija be peilio (pasninkai)“. Kukliame nedidelio formato, vos 16 puslapių leidinėlyje akcentuojama, kad pasninkas yra dvejopas – dvasios ir kūno. Pirmasis yra ne kas kita, o savo vidinių galių, pavyzdžiui, vaizduotės, minčių sutvarkymas.

Pasninkas – dvasios ir kūno

Kūno pasninkas yra trejopas: susilaikymas, tikrasis pasninkas ir susilaikymas su pasninku. Susilaikymas – tam tikrų valgių atsisakymas, visų pirma mėsos, siekiant pasiekti dvasios darnos ir ramybės. 

Tikrasis pasninkas yra kartą pavalgymas iki soties su mėsa, o kitus du kartus – tik užkandimas, neprisivalgymas iki soties ir be mėsos. Susilaikymas su pasninku yra valgymas be mėsos kartą per dieną sočiai, o dar du kartus – be mėsos ir ne ligi soties.

Kun. A. Ylius dar 1939 metais akcentavo, kad senovės laikais Katalikų Bažnyčioje pasninkai buvo daug griežtesni: nebuvo galima valgyti mėsos, kuri smarkiau žadina gyvulišką energiją, ir visų gyvulinių produktų (kiaušinių, pieno ir kitų), tik žemės ir medžių vaisius.

1918 metais popiežius Benediktas XV suvienodino pasninkus visoje Bažnyčioje ir juos sušvelnino, leido atsisakyti sauso pasninko.

Kun. A. Ylius pastebėjo, kad susilaikymas yra privalomas visus metus penktadieniais (prie mėsiškų valgių priskiriama tik šiltakraujų mėsa), o kitų valgių galima valgyti kiek nori ir iki soties. Pasninkas tikrąją prasme būtinas Gavėnios pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais, o susilaikymas su pasninkus – Gavėnios penktadieniais ir šeštadieniais.

Pasninkas tikrąja prasme ir pasninkas su susilaikymu yra privalomas tik baigus 21 metus ligi sukanka 60 metų. Bažnyčia atleidžia nuo pasninko ligonius ir sveikstančius, besilaukiančias ir kūdikius maitinančias moteris.

Poveikis sveikatai

„Kas drįsta Bažnyčią kaltinti už pasninkus, tegul nueina į ligonines ir tepažiūri, kokių ligonių ten ras daugiau – ar tų, kurie pasninkauja, ar tų, kurie ne. Galima iš anksto drąsiai pasakyti, kad nuo pasninko sergančiųjų neras nė vieno, o nuo persivalgymo bei persigėrimo – šimtus ir tūkstančius“, – rašoma knygelėje „Operacija be peilio (pasninkai)“.

Knygelėje cituojamos ir kelių medikų profesorių bei vyskupo Kazimiero Paltaroko mintys apie gydomąją pasninko reikšmę. Jo esmė yra ta, kad kūnas kuriam laikui apsaugomas nuo apsunkinimo ir pasninkaujant pailsi, ypač žarnynas, virškinimo organai.

„Gyvybės veiksmams palaikyti penas tada imamas iš kūno atsargų, taip kūnas išsivalo nuo visokių atgyvenusių atliekų“, – kunigo akcentuota jau prieš 70 metų.

Dvasinė pasninko nauda yra trejopa: pasninkas slopina geidulius, duoda pasireikšti dvasiai, apšviečia protą, nes prikimštas pilvas nesirūpina rimtais dalykais.

Išvados daromos tokios – Bažnyčia pasninkais nori ne pakenkti, bet stengiasi žmonėms padėti, apsaugoti nuo pikto, kad nebūtume savo blogų įpročių vergai.

„Laikydamiesi pasninko stipriname savo valią, daromės geresni ir tauresni. Iš šio pasninko tikslo išplaukia ir antras, šalutinis – kūno sustiprėjimas“, – rašė kun. A. Ylius.

Universaliausias patarimas

Kiek teisingas šis kunigo marijono pastebėjimas, puikiai paliudija šiandienos medikų ir dietologų, sveikos gyvensenos specialistų, teiginiai ir patarimai. Bene universaliausias įvairių patarimas yra periodiškai susilaikyti nuo maisto.

„Visos pasaulio religijos žmones ragina pasninkauti bent kelis kartus per metus. Be to, labai dvasingi žmonės (o mūsų protėviai buvo žymiai dvasingesni) galėjo daugiau gyventi dvasiniu maistu – prana, – o materialaus maisto reikėjo mažiau“, –  pastebėjo Vegetarų sąjungos prezidentė, kelių populiarių knygų autorė, chemijos mokslų daktarė, pensininkė Ksavera Vaištarienė, beje, šio straipsnio autorei ir parodžiusi kun. A. Yliaus 1939 metais išleistą knygelę „Operacija be peilio (pasninkai)“.

Ji pabrėžia, kad pasninkas keturias savaites prieš Kalėdas ir šešias savaites prieš Velykas – rimtas organizmo valymas. Kol žmonės laikėsi šių reikalavimų, beveik nežinojo alerginių susirgimų, vėžio atvejų buvo daug mažiau.

Beje, pati K. Vaištarienė teigia prieš 40 metų badavimu išsigydžiusi sudėtingą neįgalumu grasinusią Bechterevo ligą.