°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Kaip pasikeičia raudonieji kraujo kūneliai, kai laiką leidžiame kalnuose?

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      2019-04-11 08:00:00

      Tinklaraštininkė Kalee Brown dalinasi savo patirtimi bei paaiškina, kas iš tikrųjų vyksta mūsų organizme, kai laiką leidžiame kalnuose.

      Praeitais metais keliavau automobiliu per Britanijos Kolumbiją, Oregoną ir Vašingtono valstiją. Aš daug kopinėjau kalnais ir pajutau, kad artėjant prie kalno viršūnės, kvėpuoti būdavo vis sunkiau.

      Tai nebuvo tik nuovargio pasekmė; pasunkėjęs kvėpavimas – tai buvimo kalnuose šalutinis efektas, nes ten kur kas mažesnė deguonies koncentracija. Kalnų aukštis, kuriuose buvau aš, nė per kur neprilygsta Himalajams ar kalnams, esantiems, Peru, tad net sunku įsivaizduoti, kaip žmonės sugeba gyventi ten.

      Pavyzdžiui, 5,26 metrų aukštyje, tai maždaug atitinka Everesto bazinės stovyklos aukštį, atmosferoje lieka tik apie 53proc. deguonies, lyginant su jos kiekiu jūros lygyje, todėl kvėpuoti ir sportuoti yra daug sunkiau. Daug metų mokslininkai teigė, jog žmonių, gyvenančių kalnuose, raudonieji kraujo kūneliai patobulėja ir geba geriau pernešti deguonį į raumenis bei organus, kol galiausiai šios tobulesnės ląstelės pakeičia visus eritrocitus. Tai paaiškina, kodėl žmonės geba išgyventi kalnuose; tačiau ši teorija nepaaiškina, kaip tai padaro kalnų kopinėtojai ir alpinistai. 

      Žmogaus kūnas pagamina 2 mln. raudonųjų kraujo kūnelių per sekundę, tad prireiktų kelių mėnesių, kol visi eritrocitai būtų pakeisti naujais. Kyla klausimas: kaip alpinistai išgyvena kalnuose, jei reikia kelių mėnesių, kad organizmas priprastų prie klimato? „The AltitudeOmics“ projektas pabandė atsakyti į šį klausimą ir rado kai ką, kas paneigė senąją teoriją. Mes ne tik galime prisitaikyti prie kalnų klimato per vieną naktį, bet šie pokyčiai gali išlikti iki 4 mėnesių.

      Kaip mes iš tikrųjų prisitaikome prie didelių aukščių?

      Naujas tyrimas, išspausdintas „Journal of Proteome“ žurnale įrodo, kaip žmogaus kūnas sugeba prisitaikyti prie kalnų oro. Robert Rach, pagrindinis tyrėjas ir „Altitude Research Center“ direktorius, kartus su komanda surinko 21 savanorį, kurie sutiko dalyvauti „AltitudeOmics“ projekte. Savanorių grupę sudarė 12 vyrų ir 9 moterys tarp 19 ir 23 metų amžiaus. Jų užduotis buvo įkopti į Bolivijos kalno Chacaltaya viršūnę, kuri yra 5,26 metrų aukštyje, ne vieną, o du kartus. Dalyviai galėjo ilsėtis tik savaitę po pirmojo kopimo. Jų kraujas buvo tiriamas prieš kopimus, daug kartų kopimų metu ir praėjus 7 dienoms po jų.

      Kraujo tyrimas parodė, kad jų eritrocitai nebuvo pakeisti tobulesniais, tačiau jie buvo pakeitę savo fizinę išvaizdą, praėjus vos kelioms valandoms nuo kopinėjimo aukštai kalnuose. Komanda negalėjo atsidžiaugti savo radiniais, nes pokyčiai, kurie ištiko raudonuosius kraujo kūnelius, buvo kur kas sudėtingesnis nei jie tikėjosi. Savanoriai netgi teigė, jog po pirmo kopimo į kalną jautėsi daug geriau, todėl antrą kartą lipti buvo kur kas maloniau. Šie pokyčiai nėra trumpalaikiai; kadangi eritrocitai cirkuliuoja mūsų organizme apie 120 dienų, todėl pokyčiai išlieka tol, kol gyvuoja ląstelės. Tyrimas teigia: „Mes pirmą kartą pateikiame realų įrodymą, kad raudonieji kraujo kūneliai adaptuojasi metaboliškai, kai dėl aukščio patiria hipoksiją.“  

      Ko mes galime pasimokyti iš šių radinių?

      Tibetiečiai daugelį metų gyveno Himalajuose, nepaisant mažo deguonies kiekio ir ganėtinai didelės rizikos sirgti aukščio liga. Prieš keletą metų mokslininkai atrado, jog du genų variantai padeda tibetiečiams deguonį naudoti daug efektyviau lyginant su žmonėmis, gyvenančiais lygumose. Teigiama, kad natūrali atranka buvo palankesnė tibetiečiams, nes jie gali gyventi aukštumose be jokių problemų. Dabar mes galime patvirtinti, kad net, jei nesame gimęs su šiais genais, mūsų kūnas vis tiek yra pajėgus prisitaikyti funkcionuoti aplinkoje, kurioje mažai deguonies. Nors tai naujas mokslinis atradimas, tačiau kalnų kopinėtojai jau seniai tvirtina, jog jie jaučiasi prisitaikę prie kalnų oro jau po kelių dienų, praleistų aukštai kalnuose.

      Šis tyrimas susilaukė daug dėmesio iš mokslininkų, ypač iš medicininės industrijos. Kadangi kraujo praradimas ar sumažėjęs deguonies kiekis kraujyje yra dažni simptomai, lydintys traumą patyrusius ligonius, tad ši informacija gali padėti geriau gydyti juos. Angelo D‘Alessandro, biochemikas iš „Altitude Research Centre“ paaiškino, kad atradus naujus būdus, kurie padėtų padidinti kraujo ląstelių talpą, kad šios galėtų efektyviau pernešti deguonį, esant skubiems atvejams, pavyktų išgelbėti daugiau gyvybių tiek karo, tiek ne karo lauko sąlygomis.  

      Skaityti komentarus