Pastaraisiais metais tonzilektomijų ir adenoidektomijų skaičius sumažėjo, tačiau šios dvi operacijos vis dar išlieka populiariausiomis vaikų tarpe. Nuo pačios pirmos tonzilių ir adenoidų pašalinimo operacijos buvo kvestionuojamas naudos – žalos santykis, tačiau tik neseniai paskelbtas danų tyrimas sudėliojo visus taškus ant i.

Pasak knygos „Trumpa tonzilektomijos istorija“, tonzilės yra limfoidinio audinio sankaupos, esančio virškinamojo trakto ir kvėpavimo takų pradžioje, kurių uždegimas lėmė, jog prieš tris tūkstančius metų atsirado šio audinio pašalinimo procedūros. Tonzilės yra dažnai pašalinamos vaikams, kai išsivysto jų uždegimas arba infekcija – dažna mažų vaikų liga – nepaisant to, kad tai yra organizmo apsiginimo nuo infekcijų instrumentas. Daugiau kaip pusė milijono tonzilektomijų yra atliekama JAV kiekvienais metais vaikams jaunesniems nei 15 metų.  

Toks gydymo metodas yra indikuotinas vaikams, kuriems dažnai pasitaiko ausų, nosies ar gerklės ligos. Teigti, kad tonzilektomijos yra paskiriamos per dažnai – maža. Tonzilės dažnai yra šalinamos profilaktiniais sumetimais tam, kad būtų išvengta pasikartojančių infekcijų, vietoje to, kad tai būtų paskutinio pasirinkimo gydymo metodas. Ta pati taisyklė galioja ir adenoidų pašalinimo operacijai. Gydytojai aklai seka vyraujančias medicinines madas, todėl nepateikia visos informacijos tėvams, kurie tuomet tiksliai nesupranta šių „rutininių“ procedūrų rizikos. Kaip tik todėl ilgą laiką nežinojome šių procedūrų padarinių vėlesniam vaiko gyvenimui.

2018 metais, birželį atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo milijonas Danijos vaikų, pagaliau įrodė, jog šis „nekaltas“ gydymo būdas nėra toks geras. Pirmą kartą atliktoje tokio tipo studijoje, kurioje buvo bandoma išsiaiškinti ilgalaikį tonzilektomijos poveikį, mokslininkai iš Melburno universiteto Australijoje ir Kopenhagos universiteto Danijoje rinko 1,2 mln. vaikų sveikatos duomenis, gimusių nuo 1979 metų iki 1999-tų. Iš visų tyrinėjamų vaikų 11830 buvo pašalintos tonzilės, 17460 buvo pašalinti adenoidai, limfinės liaukos, esančios už tonzilių, kurios taip pat kovoja su infekcijomis, o 31377 neteko ir tonzilių, ir adenoidų. Tyrime dalyvaujantys vaikai neturėjo jokių kitų rimtų sveikatos sutrikimų.

Tyrime buvo analizuojamas dvidešimties metų laikotarpis, kai vaikui buvo <15 metų iki kol jis peržengė trisdešimtmečio slenkstį. Surinkti duomenys suteikė daug informacijos apie tiriamųjų sveikatos būklę. Pasak vieno iš pagrindinio tyrimo autoriaus Dr. Sean Byars, „mes paskaičiavome ligos riziką, priklausomai nuo to, ar adenoidai, tonzilės arba abu, buvo pašalinti pirmaisiais 9 gyvenimo metais, nes tuomet šie audiniai aktyviausiai formuoja imuninę sistemą.“

Amerikos medicinos asociacijos žurnale „Otolaringologija galvos ir kaklo chirurgija“ paskelbti tyrimo rezultatai privertė mokslininkus ieškoti geresnių sprendimo būdų vietoje šių per dažnai skiriamų procedūrų. Tonzilių ir/ar adenoidų pašalinimo operacijos pasekmės gana didelės. Vaikų, kuriems buvo atlikta tonzilektomija, rizika sirgti tam tikromis viršutinių kvėpavimo takų ligomis padidėjo trigubai, įskaitant astmą, gripą, plaučių uždegimą, lėtinį bronchitą ir emfizemą. Kartu pašalinti adenoidai keturis kartus padidina riziką alergijų išsivystymui, sirgti vidinės ausies uždegimu bei sinusitu.

Mokslininkai sutinka, jog tonzilektomija gali trumpam sumažinti ANG (ausų, nosies ir gerklės) infekcijų skaičių bei palengvinti jų sukeliamą diskomfortą, tačiau ilgalaikis sveikatos būklių stebėjimas parodė, jog trumpalaikis pagerėjimas neatsveria ilgalaikės žalos. Dažniausiai tokios operacijos atliekamos dėl nenormalaus kvėpavimo ar lėtinio sinusito, tyrimas parodė, jog pašalinus tonziles, šie simptomai/ligos pasikartoja ateityje.

Šių problemų pasireiškimo rizika arba žymiai išaugo, arba nežymiai skyrėsi nuo tų, kuriems nebuvo atlikta tonzilektomija ar adenoidektomija. Sunku patikėti, tačiau nesusijusios sveikatos problemos, pavyzdžiui, odos ligos, akies bei parazitinės infekcijos buvo kur kas dažnesnės (78proc.) tarp suaugusiųjų, kuriems buvo atliktos limfinio audinio pašalinimo procedūros, lyginant su suaugusiaisiais, kuriems tokios procedūros nebuvo atliekamos.

Mokslininkai spėja, kad šios liaukos gali formuoti apsaugini barjerą, apsaugantį organizmą nuo bakterijų ir virusų, bandančių patekti į plaučių ar gerklės audinius. Liaukų išsidėstymo vieta galimai yra tokia, nes jos atlieka svarbią filtravimo funkciją toje vietoje, kur kvėpavimo takai susisiekia su išoriniu pasauliu. Tyrimas taip pat rado, kad pašalinus šias liaukas, padidėja rizika susirgti net 28 ligomis. Ar tai reiškia, kad šie nekaltai atrodantys limfinio audinio dariniai yra svarbios imuninės sistemos dalys, kurių vaidmuo anksčiau buvo nuvertinamas?

Akivaizdu, pasak Dr. S. Byers, šie atradimai patvirtina hipotezę, jog reikia atidėti tonzilių ir adenoidų pašalinimo operacijas bent tol, kol susiformuos vaiko imunitetas. Taip pat svarbu suprasti, kad vyraujantis medicininis nusistatymas turi keistis, gydytojai turi suvokti, kad mūsų vidaus organai neveikia izoliuotai, tad pašalinus vieną, galime pakenkti kitiems. „Kadangi išsiaiškinome daugiau apie imuninę sistemą ir ilgalaikes šios sistemos organų pašalinimo pasekmes, ypač jų formavimosi metais, tai, tikėkimės, padės gydytojams ir tėvams rasti geriausią gydymo būdą“,- teigė Dr. S. Byers. Be galo svarbu, kad medicinos įstaigos gebėtų nedelsiant integruoti naujus tyrimų rezultatus tam, kad nauja žmonių karta nekentėtų dėl klaidingų medicininių tradicijų.

Taip pat svarbu paminėti, jog įprastinės medicinos įstaigos rutiniškai rekomenduoja organų pašalinimą kaip „standartinę procedūrą“. Pavyzdžiui, A. Jolie sprendimas pasišalinti krūtis (o vėliau ir kiaušides) dėl įgimto „mirties nuosprendžio“ t.y ji genetiškai paveldėjo BRCA1/2 geno mutaciją. Jos sprendimas pasišalinti krūtis buvo sutiktas herojiškai – tokį vaizdą sudarė populiarioji žiniasklaida. Tokie organai kaip skydliaukė, krūtys ar prostata dėka agresyvių ir neteisingų ištyrimo programų yra rutiniškai šalinami tiems, kuriuos medikai, jos galime palyginti su šių dienų ateities spėjikais ar raganiais, prigąsdina mirtimi nuo tam tikrų ligų, kai iš tikrųjų vadinamieji „vėžiai“ yra tik epitelinio audinio pažeidimai. Tai teigia ir Nacionalinis vėžio institutas.

Tikiuosi tyrimai kaip šis pakeis nerimą keliantį mąstymą apie kūną ir ligų riziką, o atsargumo priemonės bei medicininės etikos principas „nekenk“ bus  pritaikytos iš naujo ir atsidurs medicininėse gairėse kaip „standartinis gydymo metodas“.