°C
      2018 10 22 Pirmadienis

      Kas yra geri tėvai? (I)

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      2018-10-09 15:00:00
      2018-10-09 15:00:00

      Visi tėvai kartais abejoja savo gerumu. Ir gerai, tai padeda peržiūrėti savo vertybes ir elgesį. Bėda su tais, kurie šventai įsitikinę savo tobulumu ir gerumu. Neskatinu mūsų per daug abejoti, bet linkiu sveikos savikritikos ir įkvėpimo gerėti. Pasikalbėkime.

      Kiek atsakomybės, tiek ir laisvės

      Šiuolaikiniai tėvai labai skubina vaikų savarankiškumą. Todėl per anksti ir per dažnai pradeda tartis su vaikais dėl tam tikrų šeimos reikalų. Paisykime subordinacijos: sprendimus priima mama ir tėtis, t. y. suaugę žmonės. Mes galime klausti vaikų nuomonės, tačiau negalime jiems leisti reguliuoti šeimos gyvenimo. Todėl nepergyvenkime, jei vaikai darys tai, ką jie nenori daryti valgys kartais tai, ko jie nenori valgyti ir važiuos ten, kur nenori važiuoti. Kai tėvai saugo savo suaugusiųjų statusą, vaikams yra lengviau. 

      Jie nejaučia didžiulės atsakomybės spręsti tam tikrus gyvenimo klausimus, jų vaikystė nesibaigia per anksti ir jie gali vystytis savo palankiu ritmu. Tarimo su vaiku amžius ir pasidalinimas atsakomybėmis yra trečiasis vaiko gyvenimo septynmetis. Tenka stebėti bendrą tendenciją, kad pakankamai suaugusiais tėvai laiko pradinukus. Tai tėra iliuzija. Nebijokime liepti vaikams daryti tai, ką jie jau gali padaryti, nors ir nenori. Mes turime tvarkyti šeimos gyvenimą ir jį reguliuoti, o ne vaikai. Priešingu atveju mūsų laukia sunki dalia, destruktyvūs santykiai su jau paaugusiais vaikais ir vaikų išlepinimas. Vaikams nereikia bandyti įrodyti savo teisumo, vaikams užtenka pasakyti savo sprendimą ir leisti jiems jaustis taip, kaip jiems norisi. Mes esame dideli, galime pakęsti savo nepatenkintus vaikus. Tai nėra pasaulio pabaiga.

      Priimkim vaiką tokį, koks jis yra

      Dažnai tėvai kelia įtampą vaikams todėl, kad siekia tobulumo visose vaiko gyvenimo srityse. Jei sekasi matematika, turi sektis ir sportas. Jei vaikui pavyksta susidraugauti su kitais vaikais, tai jam turi pavykti ir visi kiti dalykai ir pan. Toks požiūris kelia didžiulį stresą tiek vaikui, tiek tėvams. Skatinkime vaiką būti geriausiu savimi. Lai jis įpranta daryti viską geriausiai kaip tik gali. Leiskime vaikui kartais ir tingėti, dėti mažiau pastangų į vienus ar kitus veiksmus. Kodėl? Nenorėkime, kad vaikas būtų visada persitempęs dėl maksimalių pastangų. Juk mes kartais ir grindis paskubomis plauname, ir paskubomis lyginame. Kodėl vaikams neleidžiame paskubomis nupiešti dar vieno piešinio į mokyklą ar paskubomis parašyti rašinėlio apie dar vieną perskaitytą knygą? Vakarietiška psichologija ir nudvasinta ugdymo paradigma įtempia vaiką ir skatina jį stengtis visur ir viskame. Sveikas vaikas bus tuomet, kai jis leis sau nesistengti, pasitenkins menkesniu rezultatu. Nebijokime, kad vaikas kartais neišnaudos viso savo potencialo. Tai nėra baisu. Baisiau yra perdegę ir pervargę vaikai, kurių psichikos neatlaiko įtampos tuomet, kai labiausiai reikia mobilizuotis.

      Skatinkime tam tikras pareigas

      Turėti namuose tam tikrų pagal amžių skirtų pareigų yra normalu. Nesikraustykime iš proto siekdami, kad vaikas turi turėti tiek pareigų, kiek jam metų. Įvairių šeimų gyvenimai yra labai įvairūs. Labai gerai, kai vaikas turi namuose tokias pareigas, ką jam iš tiesų malonu daryti. Lai dominuoja tokios pareigos, o 20-30 procentų pareigų gali būti ir ne itin malonios. Verta atminti, kad vaikai neprivalo visko daryti mums paliepus iš karto. Nebūkime principingi, nekonfliktuokime ten, kur nereikia. Duokime vaikui laiko įprasti tam tikrus darbus daryti tam tikru laiku. Būkime pakantūs. Ir pakęskime laiką, kai vaikas nieko nedaro. Jis vaiko besivystančiai psichikai yra aukso vertės.

      Skaityti komentarus