Švietimo trikampio trys taškai

Visas mokyklų bendruomenes skatinu tinkamai ir efektyviai bendradarbiauti tarpusavyje. Juk pagrindinis mokyklos trikampis yra mokytojai, mokiniai ir tėvai. Jei nebus bendravimo įvairiose šio trikampio grandyse, apie jokią mokyklos bendruomenę kalbėti bus neįmanoma. Nebent formaliai. Kiekvienas trikampio taškas privalo įsisąmoninti savo vietą švietime: mokiniai, globojami mokytojų ir tėvų, mokosi, vykdo jiems duotas užduotis ir prisideda prie ugdymo proceso kūrimo, kai tik jų atsakomybė pasiekia tam tikrą būtiną lygį; mokytojai, remdamiesi savo profesinėmis kompetencijomis, moko ir saugo mokinius nuo švietimo klerkų įsakymų, atkakliai gina savo teisę mokyti, o ne būti statistikos elementais, atstovaujančiais Lietuvą Europos sąjungos kontekste; tėvai myli savo vaikus ir nepaisant intensyvaus ugdymo proceso, nesikrausto iš proto, nekrausto iš proto savo vaikų ir vis primena sau bei jiems, kad gyvenimas yra ne tik mokslas.

Mokslas be meilės yra karas

Mokslas yra vertybė tik tuomet, kai mokslo pagrindas yra išmintinga meilė. Kai mokytojai barasi su mokiniais dėl rezultatų, toks mokslas yra žala vaikui. Kai tėvai barasi su savo vaikais dėl namų darbų ar ko nors kito, ugdymas kenkia, o ne stiprina. Kai vaikai mokosi patyčių aplinkoje, buvimas tose ydingose aplinkose žaloja vaikų psichiką. Kai vaikams yra dovanojamos pastabos, kai deklaruojamos jų nesėkmės, mokytojas yra baudžiantis generolas. Taip elgtis jam niekas neliepia. Jis taip elgiasi iš baimės. Kaip ir tėvai, kurie vietoj tikėjimo vaiko sėkmingu gyvenimu, renkasi baimę už jų sėkmingą ateitį ir konfliktuoja su vaikais dabartyje. Baimė kuria karą. Todėl ir bet kuri mokslo situacija be meilės yra kova, karas. Mokytojams verta organizuoti sukilimus, bet ne prieš mokinius.

Žinok savo vietą

Mokytojams verta organizuoti sukilimus prieš mokinių tėvus, kai šie peržengia mokytojų ribas. Kiekvienas išmintingas žmogus žino, kad kartais gyvenime tenka brėžti ribas. Iš meilės ir pagarbos sau. Ribų brėžimas - tai savotiškas ydingo bendravimo griovimas, kad jo vietoje susikurtų efektyvūs bendravimo ciklai. Atmink: nė vienas tėvas, nė viena mama negali pažeminti mokytojo tol, kol jis pats nenusižemina. Todėl mokytojai, liaukitės teisintis. Jūs esate savo srities žinovai, profesionalai, o jei tokiais nesate, tapkite. Kai tapsite, savo sprendimus, susijusius su ugdymu, galėsite argumentuoti paprastai ir aiškiai. Nemenkindami nei kolegų, nei pačio švietimo proceso, nei savęs. Kodėl pasirinkote šias pratybas? Kodėl jūsų pamokos formatas yra toks? Kodėl jūs neužduodate namų darbų? Kodėl užduodate tiek daug namų darbų? Jūs neprivalote įtikti mokinių tėvams, tačiau jūs privalote duoti protingus atsakymus klausiantiems. Dauguma neautoritetingų, nepasitikinčių savimi, pervargusių ar dėl kitos priežasties išsibalansavusių pedagogų piktinasi dėl užduodamų klausimų. Veltui. Jei nenorite įsivelti į konfliktą, atsakykite ir toliau darykite tai, kuo tikite ir darykite tai geriausiai, kaip galite.

Kodėl su mumis nepasitarė?

 Dažnai mokytojai susiduria su tokiais tėvais, kurie labai nori viską žinoti ir iliuziškai galvoja, kad visi tėvai yra lygiaverčiai ugdymo partneriai švietime. Į tokius tėvus rekomenduoju reaguoti ypatingai ramiai. Verta įsidėmėti: lygiaverčiais partneriais ugdyme gali būti tik tie, kurie turi panašias ar didesnes kompetencijas ugdymo srityje. Ir tokie tėvai ne tik gali ką nors paaiškinti, bet ir parodyti veiksmais. Tą verta įsisąmoninti visiems mokytojams. Tai padės stipriai nereaguoti į užduodamą klausimą "kodėl su manimi nepasitarė?". Neseniai teko girdėti  dialogą, kai mama piktinosi, kad su ja nepasitarė dėl perkamų anglų kalbos pratybų pradinukams. Mat vienos grupės mokytoja naudoja senąsias už  5 eurus, o kitos grupės mokytoja - naująsias už 20 eurų. Taigi, kodėl? Gautas atsakymas buvo toks: antroji grupė nuo pat pradžių pradėjo mokytis pagal naujesnes pratybas, todėl ir tęsia tokį mokymą. Sutikime, kad tai nėra protingas ir išsamus argumentas, greičiau - net ne argumentas. Faktas, kad antroje grupėje ne vieną kartą keitėsi mokytojos, neatsirado nė vienos, kuri galėtų priimti palankų sprendimą vaikams ir tėvams, o ne tęsti kažkieno pradėto proceso. Natūralu, kad tėvai po tokio paaiškinimo nenusiramina. Pinigų skirtumas akivaizdus ir nedžiuginantis. Tačiau, ne visiems tėvams skirtumas sukelia vienodas reakcijas. Vieni tėvai galvoja, kad naujesnės pratybos galėtų būti geresnės, tobulesnės, todėl jie ir savo vaikams norėtų brangesnių, kad tik būtų geriau. Kiti tėvai mano, kad ne pratybose esmė, todėl piktinasi, kad jiems reikia mokėti daugiau. Dar kiti tėvai galvoja, kad jų vaikus reikėtų mokyti be jokių pratybų taip, kaip jie buvo mokomi. Visiems neįtiksime, tačiau ne dėl vienų neverta prarasti vidinės pusiausvyros. Tie tėvai, kurie moka anglų kalbą, galės be jokių sunkumų perduoti ją savo vaikams, taip, kaip jie norės. Ir joks mokytojas jiems šio proceso nesugadins. Kiekvieną kartą, kai pedagogas prisiima iliuzinę kaltę ar leidžia prisiimti atsakomybę ten, kur jos nėra, tėvai pradeda galvoti, kad jie gali labai daug nulemti. Tačiau ir taip nėra. Todėl dar kartą primenu: tik stabiliai būdamas savo vietoje pedagogas galės padėti tėvams pamatyti jų vietą vaikų ugdymo procese ir švietimo sistemoje. Būkime drąsūs, protingi ir gerbkime save bei mokinius mylinčius tėvus. Viskas yra ir bus gerai.