°C
      2018 11 12 Pirmadienis

      Manęs Mokytojas nesudomino ir Darbdavys nesudomino

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      Autorius: Adomas Pakalnis
      2018-10-24 10:00:00
      2018-10-24 10:00:00

      Per ilgus darbo mokykloje metus, laikausi tokios nuomonės – pirmiausia svarbu formuoti žmogiškuosius santykius, o tik paskui dalykinius.

      Mokykla – darbo įgūdžių formavimo pradžia

      Per ilgus darbo mokykloje metus laikausi tokios nuomonės – pirmiausia svarbu formuoti žmogiškuosius santykius, o tik paskui dalykinius. Žinoma, labai svarbu mokėti rašyti be klaidų, mokėti daugybos lentelę, žinoti istorijos faktus ar laisvai kalbėti angliškai, bet būti pareigingu, atsakingu, punktualiu tiesiog būtina. Kas iš to, jei tu būsi geru vadybininku, bet būsi pastoviai piktas, pavydus, kursi įmonės viduje blogą atmosferą?

      O dabar esminis straipsnio klausimas – kodėl darbdaviai teigia, jog darbų pilna, bet nėra norinčių dirbti? Emigracija - taip. Maži atlyginimai - ir taip, ir ne (atlyginimo dydis kiekvieno suvokiamas individualiai). Socialinių įgūdžių stoka - taip. O kodėl nekalbama apie asmenybės pareigos jausmą?

      Daktarė Aušra Maldeikienė knygoje – „Melo ekonomika“ lygino Lietuvos ir Kinijos mokinius. Knygoje A. Maldeikienė akcentavo kiniečio mokinio pareigos jausmą, nuo 3-4 metų žygiavimą į mokyklėlę, ilgą pamokų laiką, neoficialiai trunkanti ir iki 20 ar 21 valandos. Lietuvaičiams pareigos jausmas nėra aktualus, namų darbai kančia, prailginti mokslo metai yra beprasmybė. O juk reikia išmokti mokytis. Reikia išmokti dirbti, tiesiog dirbti.

      Mokytojas nesudomino. Ar mokykla cirkas?

      „Nuolat girdime – mokytojas nesudomino, tad vaikelis neišmoko. Beje, kodėl tada stebimės, kad toks augintinis po 15 metų „mokslo“ neranda darbo arba prastai dirba, nes jo darbdavys „nesudomina“ ?“ – tai vėl gi citata iš „Melo ekonomikos“.  Kitas visuomenės veikėjas, mokytojas Bronislovas Burgis svetainėje burgis.lt teigia : „Mokytis sunku dėl to, kad neįdomu, ar neįdomu dėl to, kad sunku? Kada pagaliau baigsis ta hedonistinė (malonumų) edukologija?! Tada, kai mokykla ir cirkas, kinas, žaidimų kambarys nebebus tas pats.“ Kada pagaliau susivoksime, jog švietimo prestižas auga ne vien nuo atlyginimo augimo (sumažinimo?) ? Kada pagaliau suvoksime, kad turi būti švietime formulė - „sudominti<reikia“. Man  neįdomu rašyti teminius planus, bet reikia. Man neįdomu, taisyklingai parengti dokumentą, bet reikia. Man neįdomu sutvarkyti darbo vieta, bet reikia. Reikia. Reikia. Reikia.

      Dabar etapai, kaip po truputi mūsų vaikai gali tapti ponais vardu - „nesudomino“. Viskas vyksta palaipsniui.

      1 etapas. Ketvirtokas nenori rašyti skaičių anglų kalba, kadangi jis jau juos moka. Tipiška situacija: namų darbas – parašykite skaičius nuo 1 iki 100 stulpeliu anglų kalba. Ketvirtokas nenori jų daryti, nes moka rašyti skaičius. Visgi po ilgų diskusijų rašo ir karts nuo karto padaro klaidų. O buvo šventai įsitikinęs, kad moka arba tiesiog NEĮDOMU.

      2 etapas. Praėjo du metai. Šeštokas nenori mokytis eilėraščio, nes jam to nereikia. Kokia prasmė – šaukia paauglys. Juk nėra praktikoje pritaikoma ir NEĮDOMU.

      3 etapas. Aštuntokas nenori mokytis Pitagoro teoremos, nes jam gyvenime to nereikės. Kam kalti tas teoremas, jau nekalbu apie teoremų įrodymą, kai galima panaudoti naujas technologijas, kurios yra įdomu, o teoremos NEĮDOMU. Nesvarbu, kad matematikos ir fizikos žinių reikia mąstymui ir nebūtinai tiesiogiai gyvenime pritaikyti.

      4 etapas. Dešimtokas nenori mokytis surinkinėti kompiuterio, kadangi tai sena architektūra ir jam reikia šviežio, kvepiančio dažais korpuso. Dar viena priežastis tingėjimą apginti žodžiu NEĮDOMU. Gaus surinkinėti naują kompiuterį, tuomet vėl bus priežastis NEĮDOMU, kadangi nieko naujo aš ten nepamatysiu.

      5 etapas. Profesinės mokyklos, kolegijos ar universiteto absolventas apiformino fiktyviai  praktiką, kadangi nenori „dykai nugaros lenkti“. Šis etapas - abipusė didžiulė problema. Galbūt Švietimo ir mokslo ministerija bando tai dalinai išspręsti pameistrystės mokymosi forma (kai asmuo dirba ir kartą ar du per savaitę papildomai mokosi), bet, deja, šis eksperimentas nėra sėkmingas. Mokomoji praktika yra lygiai toks (arba turi būti toks pat) dalykas kaip, tarkim, aukštoji matematika, kompiuterio techninė įranga, medžiagų atsparumas ar kita. Šioje vietoje pirmą kartą dalinai užstočiau besimokantį. Darbdavys į praktikantą susitikus žiūri ne kaip į mokinį, kurį galėtų daugiau apmokyti ir sėkmingai palikti dirbti, bet žiūri kaip į nemokamą darbo jėgą. Darbdavys privalo suvokti, jeigu priima į praktiką studentą, turi neišnaudoti jo savo reikmėms, turi parodyti kažką naujo ir praktiško, o ne tartum egzaminatorius informuoti, kad studentas to ar ano nemoka. Studentai bijo pakliūti į nemokamą darbą todėl ir formuojasi NEĮDOMU.

      6 etapas. O dabar finalas. Darbdavys nesudomino, kadangi mažai moka, daug darbo ir tiesiog NEĮDOMU. Komentarų daugiau nereikia.

      Kaip turbūt pastebėjote, problema ties kiekvienu etapu vis didėja. Gal žodį NEĮDOMU laikas pakeisti į žodį reikia? Mokslas, tai nėra malonumas, rezultatas yra malonumas.

      Skaityti komentarus