Trumpai apie save.

Saulė: Esu Saulė Rudzinskienė. Šiuo metu esu pensijoje. Buvau ilgametė dailės mokytoja.

Asta: Asta Pūtienė. Šiuo metu dėstau gimnazijoje nuo 5-12 kl. informacines technologijas, maketavimą, vaizdų apdorojimą. Būreliai: informacinių technologijų komunikaciją, skaitmeninė valandėlė. Dėstau daugiau kaip 6 metus.

Dainius: Dainius Žukauskas. Pedagoginėje veikloje esu nuo 1996 m. Pradėjau specialiojo ugdymo centre grupės auklėtoju. Amžiaus skirtumas tarp manęs ir auklėtinių buvo 3-4 metai. Iki 2004 dirbau specialiuoju pedagogu. Nuo 2004 m. profesiniame mokyme - Biržų technologijų ir verslo mokymo centre, direktoriaus pavaduotoju ugdymui. Mūsų įstaiga pagal mokinių skaičių didžiausia švietimo įstaiga rajone ir antra tarp profesinio mokymo įstaigų Panevėžio- Utenos regione.

Adomas: Esu Adomas Pakalnis. Dirbu profesijos mokytoju Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykloje nuo 2002 metų. Dėstau IT sistemų aptarnavimą, vaizdų ir garso technologijas, tinklapių kūrimą, programinę įrangą. Tai pat daug metų dėsčiau ekonomikos ir verslo pagrindus, vadybą. Ugdydamas savo kaip mokytojo potencialą, dirbu ir su suaugusiais. Vedu MS Office ir tinklapių mokymus tiek grupėse, tiek ir individualiai.

Kaip tapote mokytoju?

Saulė: Mokytoja dirbau 29 metus. Esu baigusi Dailės institutą ir todėl maloniai vedžiau dailės pamokas. Tikiuosi, kad moksleiviams buvo įdomu. Dailė yra labai plati sąvoka, apimanti ir dailės istoriją, ir architektūrą, ir žmogaus gyvenimo estetiką. Kaip tapau mokytoja? Kai susilaukiau dukrytės šalia esančioje mokykloje pasiūlė vesti dailės pamokas tik kelias valandas per savaitę. Žinoma, norint, kad nenutrūktų darbo stažas. Man labai patiko. Po to dirbau architekte ir vis prisimindavau dailės pamokas ir mielus žingeidžius mokinių veidus.

Asta: Mokytojos darbą pasirinkau ne atsitiktinai. Tai tarsi giminės genas, nes giminėje apstu sėkmingų pedagogų nuo matematikos iki lietuvių kalbos srities. Mokytojo darbas mūsų giminėje visada buvo gerbiamas ir vertinamas. Tad rinkdamasi studijų kelią sprendžiau esminę dilemą ne apie profesiją, o kurią kryptį pasirinkti matematikos ir informacinių technologijų ar dailės pedagogiką. Vis tik pasirinkau matematiką ir informatiką, ir esu labai tuo patenkinta.

Dainius: 1990 m. įstojau į tada labai populiarią, konkursinę defektologo (specialiojo pedagogo) specialybę Šiaulių Universitete. Kadangi tais laikais visi (tame tarpe ir aš) "bandė" būti verslininkais - verkslininkais, atrodė kam to mokslo reikia ar reikės... tai studijas baigiau jau vėliau...

Adomas: Giminėje buvau stipriai jaunesnis už pusbrolius ir pusseseres, todėl teko būti autoritetu jų vaikams. Žaidėme ir slėpynių, ir futbolą, bet labiausiai patiko būti mokytoju. Pradžioje žaidimo forma, paskui organizuodavau matematikos ir lietuvių kalbos kontrolinius darbus. Polinkis mokyti išliko nuo paauglystės laikų.

Prisiminkite savo pirmąją pamoką, kokia ji buvo?

Saulė: Tikrai neprisimenu pirmosios pamokos, nes buvo taip seniai ir matyt buvo didelis susijaudinimas, o gal ir baimė.

Asta: Tapti mokytoja buvo mano didelė svajonė. O kuomet išsipildo svajonės, mes norim švęsti. Tad iš tiesų į pirmąją pamoką (tiksliau į pirmas 5, nes tą dieną tiek turėjau pamokų skirtingom klasėm) ėjau kaip į šventę. Kadangi mano svajonė išsipildė, norėjau, kad mokiniai taip pat pajustų šventinę, gal kiek kitokią pamokos atmosferą ir sukurtų savo mažus norus ar svajones. Per pirmą pamoką pirmiausia mes ant lapų nupiešėm savo rankas ir užrašėm vardus, taip susipažinom. Ant vienos rankos pirštų užrašėm ką jau mokam iš IT, o ant kitos ką norėtume išmokti. Metų gale vėl piešėme rankų piešinius ir žiūrėjom ar mūsų norai išsipildė. Iš tiesų pirma pamoka buvo man labai įsimintina, aišku trūko patirties, bet mokinių reakcija buvo labai teigiama ir ateityje pamokos su šiais mokiniais buvo pilnos bendrystės bei labai kokybiškos.

Dainius: Prisimenu pirmąją pamoką praktikos metu Šiaulių specialiojoje mokykloje. Dabar juokas ima, o tada jau "pabėgti" norėjau. Seniau į spec. mokyklas išsiųsdavo ir ne vien specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius. Siųsdavo ir tuos išdykėlius su kuriais nesusitvarkydavo bendrojo ugdymo mokyklose. Tai per tą pirmą pamoką ir "pataikiau ant" poros išdykėlių. Pradžia kaip ir nieko, pagal metodiką ir pedagogiką, paskui matyt pajautė, kad "atleidau vadeles" ir pristojo: papasakok anekdotą ir tiek pristojo, kad teko pasakoti, o kad kokį normalų atsiminčiau, tai kažkokią nesąmonę susakiau visiškai nejuokingą ir ne į temą (be pabaigos), kad tie išdykėliai atrodė kaip apduję ir liko nieko nesupratę. Labai apsidžiaugiau išgirdęs skambutį (juokiasi)... Grįždamas ilgai svarsčiau ar čia man ta pedagogika...

Adomas: Atsimenu kaip dabar. 2002 m. Rugsėjo 2 diena. Pamoka su tuometiniais IT sistemų komersantais, dalykas – „Elektroninis duomenų apdorojimas“. Grupę sudarė pirmakursiai, baigę 12 klasių. Grupė visiškai rami, kultūringa. Pamokos eigą buvau iškalęs beveik atmintinai. Bet kas iš to? Atsistoju, kalbu ir po poros minučių pajuntu stiprų kojų drebėjimą (juokiasi), balsas pinasi, sakiniai nesiriša. Nebuvo nei kokios agresijos iš mokinių pusės, o atvirkščiai - pagarba ir ramumas. Prisėdau. Kažkiek lengviau, bet vistiek  dabar tas noras bėgti iš čia. Vėl atsistojau, vėl kojos dreba. Tokia pirmoji patirtis. Dabar nors ir būna neramių akimirkų, bet tai jau menkniekis, lyginant su pirmąja pamoka.

Kokie teigiami mokytojų darbo bruožai?

Saulė: Teigiamiausi mokytojo bruožai - pirmiausia, mylėti vaikus. Toliau - turėti geležinę kantrybę. Įdomiai vesti savo dalyką ir gerbti mokinį neįžeidžiant jo asmenybės. Reikia būti pakankamu psichologu ir gerbti save . Turi būti pagarba mokytojui, o mokinys turi žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas.

Asta: Buvimas pedagogu jau savaime gyvenimą paverčia įdomiu. Taip pat būti pedagogu yra gera, nes gali nuolat tobulėti. O svarbiausias dalykas - dalintis. Dalintis yra gera. Gera, kai tavo mokiniai perima duodamas žinias, idėjas, patirtį. Tuomet matai, kaip jie keičiasi būtent tavo dėka.

Dainius: Nors ir daug metų teigiama ir įteigiama, kad mokytojų darbas ne prestižinis, bet tai, manau, tik laiko klausimas, grįš tas mokytojo darbo prestižas tikrai grįš... po SSRS griūties ir mūsų "išlaisvėjimo" keitėsi mūsų vertybės, požiūriai, prioritetai... Mokytojo darbas unikalus, taigi jis išmoko būsimus verslininkus, gydytojus, direktorius, prezidentus... Na, o svarbiausia teigiamybė, man atrodo, ta, kad visą laiką esi su jaunimu ir pats turi būti jaunas!!!. Nesutinku, kai sako, kad jaunimas blogas... Tiesiog jis dabar kitoks, tai nieko stebėtina šitaip greitai besikeičiančiame pasaulyje...

Adomas: Bendravimas yra didžiulis šio darbo privalumas. Mokytojas turi būti ne tik prie lentos atskaitantis medžiagą, bet ir mokytojas gyvenime. Negalima atstumti vaiko, jei tiesiog jam reikia kitokios pagalbos ar patarimo. Būtina palaikyti, atsakyti, bet stengtis nepiršti savo nuomonės.

Sveikinimas ir palinkėjimas kolegoms mokytojams – mokytojų dienos proga

Saulė: Būkite kantrūs laimingi išmintingi ir džiaukitės tuo, ką turite. Nezirzkite ir nedejuokite. Sėkmės, laimės ir daugiau optimizmo visur ir visada.

Asta: Idėjų, kurios vestų tik į priekį. O iškylantys iššūkiai būtų įveikti, bei išsipildytų visi lūkesčiai.

Dainius: Tai Mokytojo dienos proga: to tikėjimo ir pasitikėjimo jaunimu ir savimi, dialogo ir bendradarbiavimo su kolegomis ir ...(šypsosi) vadovais bei grįžus į namus "pamiršimo", kad esi Mokytojas. Namuose tėtis, mama, vyras, žmona...

Adomas: Į piktumą atsakykite šypsena, į blogą darbą – gerumu, į tamsą – šviesos spindulėliais. Juk tokie esame ir turime būti – šviesos spindulėliai.