°C
      2018 10 22 Pirmadienis

      Arvydas Anušauskas: apie jaunimo situaciją, švietimą, emigraciją, opozicijos vaidmenį politikoje

      Nuotrauka: Z KARTA nuotr.

      Partnerio turinys
      2018-08-03 10:00:00
      2018-08-03 10:00:00

      Laidos „Z KARTA“ žurnalistai Lukas Paškevičius ir Ugnė Valterytė lankėsi Lietuvos Respublikos Seime, kuriame laidos rubrikai kalbino Seimo narį Arvydą Anušauską. Pokalbio metu bandoma išsiaiškinti, kokius darbus Parlamento narys jau nuveikė per šią kadenciją, siekiama sužinoti, kokia yra nuomonė apie dabartinį jaunimą, ar pakankamai dėmesio skiriama iš valdžios institucijų mūsų šalyje jauniems žmonėms, ar jiems yra sudaromos palankios sąlygos (mokslo, darbo ir kitose sferose), diskutuojama apie Lietuvos švietimo sistemą ir emigracijos procesą. Kviečiame skaityti pokalbio fragmentą.

      - Sakykite, jeigu jaunimas jūsų nepažįsta, tai kaip prisistatytumėte jaunam žmogui?

      -  Jaunam žmogui aš tai pasakyčiau, kad aš esu istorikas dirbantis politikoje.

      -  Istorikas politikoje, tai kaip atsidūrėte politikoje ar jau mokyklos suole žinojote jog eisite šiuo keliu?

      -  Mokyklos suole buvo šiek tiek kitos aplinkybės, kadangi Lietuva buvo kitame statuse - tai okupuotos valstybės tuo metu galvojimas apie politiką galėjo būti galvojimas apie tarnavimą okupantui. Ir todėl apie politiką pradėjau galvoti gerokai vėliau, ne mokyklos suole, o jau šiais laikais, kai prasidėjo tautinis atgimimas, kai kiekvienas žmogus darė pasirinkimą. Ir man savo laiku teko daryti pasirinkimą, tuo metu aš buvau studentas, studentiško amžiaus, įsirašiau į savanorius ir tai buvo pirmasis pasirinkimas ir nuo to jau visi likusieji buvo gerokai vėliau. Bet kokiu atveju kieme mane pravardžiavo rašytoju, tai šiek tiek irgi įpareigojo.

      - Kaip galvojate - jaunimas ir politika, ar yra suderinamas dalykas?

      - Žinoma, kad suderinamas, tačiau visada egzistuoja tam tikras kartų skirtumas ir požiūris į politiką, ką gali duoti, ką gali gauti, ką gali, pagaliau, pats duoti, kokia galbūt viltį atsinešti į politiką. Kiekvienas gi ateinantis, ateina su tam tikrom viltim, lūkesčiais, ką gali padaryti geriau. Pakeisti pasaulį, nu gerai – Lietuvą pakeisti, tačiau tai yra sunkus darbas, todėl kartais tie nusivylimai, kurie, nesakau, kad būtinai dažni, bet jų yra pakankamai daug – apsunkina jaunesnių politikų gyvenimą ir jie ryžtasi pakeisti, atsisakyti pavyzdžiui politikos, nebedalyvauti jame, bet aš vis tik tai žiūrėdamas į ateitį, nes politikos uždavinys yra parodyti tam tikrą kryptį ir kalbėti apie ateitį. Nes Jūs dabar esate pakankamai jauni, bet po 10 – 15 metų, kai mes dabar vyresni, suformuluosim Valstybės užduotis ir kažką įgyvendinsim tai gali būti taip, kad tos užduotys Jums visai netiks, Jūs turėsite visai kitus lūkesčius, visai kitas viltis, dėl to jaunų žmonių dalyvavimas politikoje tiesiog būtinas, o koks dalyvavimas, kokia forma, tai aišku kiekvienas renkasi pats.

      - Kokia situacija Parlamentear pakankamai dėmesio yra skiriama jauniems žmonėms?

      - Turime komisiją jaunimo ir sporto, bet tai ne visada turi eiti greta. Ar dėmesio pakankamai, kiekvienas, iš kiekvienos srities pasakytų, kad dėmesio nėra pakankamai ir jie būtų teisūs, nes kiekviena karta, kokia ji bebūtų – vyresnė, jaunesnė - turi savo lūkesčius, turi savo interesą ir todėl aš sakyčiau, kad ne nepakanka to dėmesio įtraukimo jaunimo į politinių sprendimų priėmimą nepakanka, bet iš kitos pusės turi būti irgi įsitraukimas pavyzdžiui jaunimo organizacijų. Aš matau kiek mes svarstome labai svarbių klausimų, tik retsykiais įsitraukia pakankamai aktyviai į tą svarstymą, na pavyzdžiui, svarstėme šauktinių klausimą, įsijungė, nes tai aktualu, tai paliečia kiekvieną. Vat, svarstysime merginų įsitraukimą į šauktinius klausimą, manau, kad įsijungs tokiu atveju, nes gi kalbame apie lyčių lygybė ir norvegai ar ten švedai labai realiai kalba, kad visi turime pareiga tarnauti savo tėvynei ir ginkluotose pajėgose taip pat, bet tas įsitraukimas, sakau, kiekvienu klausimu labai skirtingas.

      - Kaip pastebime, Parlamente ir politikoje moterys užima mažumą. Tai kaip galvojate ar moterys tiesiog nenori eiti į politiką ar tai lemia visai kitos priežastys?

      - Aš manau, kad tai lemia visgi ir kitos priežastys, nesakau, kad nenori - norėtų, bet žinot, egzistuoja vis dėlto toks dalykas kaip šeima vienaip ar kitaip ir visiškai suprantama, kad ypatingai jaunos mamos turi daug rūpesčių, gerokai daugiau negu vyrai ir todėl joms ne tik, kad į politiką, sugrįžti ir dirbti tą patį darbą, kurį dirbo iki susilaukiant kūdikių yra labai sunku, dėl to natūralu, kad moterų yra mažiau ir šiuo atveju aišku kitos šalys, ten pavyzdžiui švedai, jeigu neklystu, priėmę kvotą, tam tikra dalis moterų turi būtų rinkiminiuose sąrašuose. Pas mus irgi taip yra, bet yra ir monolitinių sąrašų, kur moterų labai mažai, bet didžiosios politinės jėgos stengiasi tą balansą palaikyti, nes moterys vis tik sudaro daugiau nei pusę visos visuomenės.

      - Skaudi Lietuvos problema yra emigracija. Žiniasklaidoje ir bendruomenėse labai daug kalbama apie tai, kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

      - Problema. Tačiau mano požiūris į emigracija šiek tiek toks sakyčiau dvilypis. Tai problema iš dviejų dalių, kai kalbama apie emigraciją dalis politikos staiga pradeda kalbėti, kad susigrąžinkime visus, kas išvažiavo. Na, žinote, ką įdėsim į tą žodį „susigrąžinkime“ - aš manau, kad jeigu išvažiuoja žmonės mokytis arba uždirbti pinigų arba pamatyti pasaulio ir metų metais negrįžta į Lietuvą, tai nebūtinai jau blogas dalykas. Kažkas įgauna išsilavinimą, kažkas įgauna naujus įgūdžius, kažkas pamatyti pasaulį, kažkas atsineša tuos patyrimus į Lietuvą sugrįždami ir tai yra pozityvus dalykas. Kita vertus daugelis pamiršta, o aš negaliu pamiršti, kad iki 26 metų aš negalėjau išvykti į užsienį apskritai, nes niekas neišleido, buvo tokie laikai, kai Lietuva buvo okupuota Valstybė, mes jau tai užmiršom, dėl to aš teisę išvykti, teisę gyventi kitur, teisę pasirinkti, rinktis, vis dėl to vertinu pozityviai, tačiau Lietuva, taip, dėl gyventojų išvykimo patyrė daug nuostolio, tam tikra prasme gal galima įvardinti ekonomikoje, tačiau žmonės ir grįžta, ir tie grįžtantys didžioji dalis yra jauni žmonės, jie grįžta. Judėjimas Londonas - Vilnius egzistuoja ir tai nebūtinai yra blogai.

      - Bet ar manote, kad sugrįžusiems yra sudarytos galimybės dirbti, mokytis, kurti verslą?

      - Iš tikrųjų čia – pats svarbiausias klausimas, nes jauni, ypatingai jaunus žmones, kalbant apie juos, tai jauni žmonės nenorėtų grįžti į nelaisvą valstybę, kur pilna biurokratijos, suvaržymų, apribojimų, tai visiškai suprantama, kad jie norėtų kitokios aplinkos ir va čia sugrįžtančių turėtų laukti šiek tiek kitokia aplinka. Aš įsivaizduoju ją, kad skatintų jaunus žmones ne tik, kad grįžti, bet kurti verslą, kurti savo darbo vietas, kurti savo gyvenimą čia, Lietuvoje, ir aš manyčiau, kad čia yra tikrai ką veikti, šitoje vietoje, deja, kol kas dar nėra tokių sprendimų.Viena kartą pamėginau, sakau paproteguosiu jaunus žmones, kurie darbinsis čia Lietuvoje, kad ir dirbę užsienyje kažkur, bet neturėję patyrimo Valstybės tarnyboje, kad jiems būtų sudarytos išskirtinės sąlygos pirmam darbui pabaigus aukštąją, tačiau toks siūlymas nepraėjo pas mus.

      -Tada tuo pačiu norėčiau paklausti, ką manote apie dabartinę švietimo sistemą?

      - Ką aš galiu pasakyti? Toje švietimo sistemoje dirbau 15 metų, dėl to, žinoma, kad ją matau iš vidaus. Kas turi keistis, mano supratimu? Pavyzdžiu, aš dirbu krašto apsaugos ir saugumo srityje ir mes matome kaip kinta šita sritis, kokie nauji iššūkiai ir kas atsiranda, net naujos pajėgos, kibernetinės pajėgos atsiranda. Tai švietimo sistema turi galvoti, švietimo sistemoje dirbantys žmonės, aišku ir politikai, turi galvoti apie tai, kas bus ir kur bus Lietuva, lietuviai po 10 - 15 metų, ir su kuo jie susidurs, kaip visą tą aplinka veiks dirbtinis intelektas, robotizacija, kokioje erdvėje mes gyvensime. Kibernetinis pasaulis, visai kitokia erdvė, kuri jau iš esmės, kaip erdvė lyg ir virtuali, bet kartu tai yra realus darbas. Manau, kad šitoje vietoje darant kažkokias reformas reikia matyti ateitį, viziją turėti. Jeigu tik tai pradėsi - čia junginėti, skyrinėti universitetus, institutus, be vizijos, ką jie turėtų daryti, tai aš manau - bergždžias darbas. Žinoma, tikrai kartais šaiposi iš tų kurie sako: norim sukurti  Lietuvos ateities viziją - Lietuva 2030 ar Lietuva 2050 ir atrodo taip juokinga - jie galvoja apie ateitį, taip reikia galvoti apie ateitį.

      - Esate nebe pirmą kadencija Seime, bet kokiais darbais galėtume pasidžiaugti šios kadencijos?

      - Irgi geras klausimas, tačiau politikoje mes skirstomės į dvi dalis: opozicija ir pozicija, tie kurie turi valdžią. Šeštus metus aš priklausau opozicijai, o pagal visus, čia visai ne politologine teorija, pagal visus principus, opozicija, vaizdžiai išsireiškiant, yra demokratijos sarginis šuo. Tai yra, mes turime nesustodami loti apie tai, kas yra negerai, kas piktnaudžiauja, kur matome korupcijos apraiškas, negeroves, mes turime netylėti. Dėl to šalia tų įstatymų projektų, kuriuos mes svarstome, tai tenka daug kalbėti, labai daug kalbėti, kadangi esu daugiausia kalbančių Seimo salėje penketuke, tai aš manau irgi vienas iš svarbiausių darbų, nes politikoje tu intereso nerealizuosi, savo atstovaujamų žmonių, kaip tu supranti tas vizijas, tas ateities vizijas, tu nerealizuosi jeigu nekalbėsi, kaip tu tylėdamas gali ką nors pasiekti, įtikinti politinius oponentus, kad žinote parenkite mano įstatymą, bet aš patylėsiu. Turi kalbėti, turi daug siūlyti ir, be abejonės, kai ką nors pasiūlai, visada kartu ir paskatini, ir valdančiuosius pagalvoti apie tai. Aš paminėjau, kad pasiūliau jaunimą šiek tiek paproteguoti. Pasakė: ne, tavo siūlymas nepraeina, bet buvo pasiūlytas, jau jų pačių kitas variantas, nekeičiant įstatymų, kaip galima kažką panašaus Valstybės tarnybos tvarkose, priimant į pirmą darbą kažką padaryti pozityvaus jaunimo atžvilgiu. Mes savo veiksmais galime paskatinti, nors opozicijai daryti įtaką sprendimams yra gerokai sunkiau.

      - Gerai, tuomet nukrypsiu nuo temos, grįžkime vėl prie jaunimo. Kokias tik jaunimo galimybes įžvelgiate Lietuvoje šiandieną?

      -  Jaunimo galimybes? Žinote, aš įžvelgiu tas jaunimo galimybes, tačiau galiu pasiremti kokiais nors Obamos žodžiais, kuris savo kalbose visada naudodavo tokia tezę: o įsivaizduokite tas galimybes, kurios atsiveria jums, jeigu padarysite tą darbą, tą, tą, tą ir tada viskas pasikeičia. Iš tikrųjų, jaunimo galimybės labai daug susijusios, kaip jie supranta tą pasaulį, kuris juos supa. Ir iš tikrųjų tas kartų supratimas apie juos supantį pasaulį išties labai skiriasi. Aš ten, sakysim, vienokią patirtį turiu ir tas supantis pasaulis man atrodo dramatiškesnis negu žvelgiant iš šalies. Matau įvairias grėsmes jame, nes toks darbas, pagaliau, įžvelgti ko galbūt kiti ir nemato. Bet jaunimas šiuo atveju, aš manau,kad bent jau per savo organizacijas, turi galimybes save realizuoti, savo interesą viešai pareikšti, nes vėlgi čia apie tylėjimą, jeigu tylima - politikai irgi nesužinos to intereso, jeigu jis nedeklaruojamas, bet kokia forma, čia nėra svarbu ar tai bus politinis koks nors mitingas, pareiškimas, visiškai nesvarbu, bet tai reikia viešai išreikšti, deklaruoti, parodyti ir paskatinti, pagaliau, kažkuriuos politikus - ginti tą interesą.

      - Jau ne kartą pokalbio metu paminėjote apie kartų skirtumus, tai ar pritariat mokslininkų skirstymams, jog žmonės turėtų būti skirstomi į skirtingas kartas: X, Y ir taip toliau.

      - X, Y? Vis tiek skirstymas į kartas tai yra realybė, nes skirtingos kartos ir komunikuoja skirtingai tarpusavyje. Pavyzdžiui, jei kalbam apie z kartą. Aš jums išduosiu tokią paslaptį. Mes darėm giluminį tyrimą: kaip skirtingų kartų atstovai reaguoja, pavyzdžiui, į konservatyvią politiką. Kas mus nustebino - z karta labai pozityviai sureagavo. Mes supratome, kad auga nauja konservatorių karta. Tačiau, galbūt vienas dalykas, kuris man krenta į akis, kai kalbame apie šitą kartą, kad jie stengiasi savo gyvenimą susikurti patys, iš valdžios didelių malonių nesitiki, tačiau norėtų, kad valdžia ir nesikištų arba, kad kuo mažiau kištųsi, gali sudaryti kažkokias sąlygas verslui, gyvenimui, kelionėms, dar kam nors, bet jau būkit malonūs nesikiškit į tai patys.

      - Ir interviu pabaigai. Ko norėtumėte palinkėti jaunajai kartai?

      - Aš įsivaizduoju, kad pagrindinis palinkėjimas yra, labai trumpai pasakysiu, tai yra nenustoti svajoti, nes jeigu mes negalvosime apie ateitį, neturėsime svajonių, tai jos ir neišsipildys.

      Ačiū už pokalbį. Sėkmingų darbų ir gražios dienos!

      Skaityti komentarus