Beje, turiu pasakyti, kad su ezoterike susitikome jos namuose – nieko neįprasto, bauginančio ir šiurpaus, priešingai – už durų girdisi mažųjų šeimos narių krykštavimas, o ir pati Mistika šilta ir jauki moteris, gyvenanti įprastą šeimyninį gyvenimą.

Šiandien save pristatai – Raganė Mistika, kada supratai, kad savyje kažką turi?

                      Pirmą kartą aiškiai pamačiau tai, ko neturėčiau matyti, girdėjau tai, ko neturėčiau girdėti, šešerių. Labai aiškiai mačiau moterį, kuri atrodė traukte traukė, atrodė kiaurai sieną galėčiau nueiti pas ją. Tada brolis atsistojo šalia manęs, klausė: į ką žiūri?, sakau: į moterį, bet ją mačiau tik aš, jis jos nematė. Kitas suaštrėjimas buvo 12 metų, tiesiog atsisėdau ir pati pasidariau kortas, visa klasė žinojo, kas aš ir ką galiu, bet paauglystė toks laikas, kai nesinori būti tuo kitokiu, kai norisi pritapti ir turėti draugų. Iš aplinkos palaikymo – apskritas nulis, o kai apie tai, kas su tavimi vyksta, prasitari suaugusiam žmogui, jis tau rekomenduoja kreiptis pas psichiatrą.

Kur radai užuovėją?

                      Vienintelis asmuo, kuris apie mane žinojo daug daugiau nei mano artimi žmonės – kunigas. Būdama keturiolikos ir nesuprasdama, kas su manimi vyksta, kodėl, kaip, kas, nuėjau į bažnyčią ir tiesiog labai verkiau, labai. Lankiau tikybos pamokas, žinojau, kad pagal bažnyčią visi šie dalykai smerktini, bet nuėjau būtent ten. Ėjau į bažnyčią, jaučiau, kad ten gausiu atsakymą. Kol verkiau, prie manęs atėjo kunigas, prisėdo šalia, mes pasikalbėjome, jis manęs išklausė kaip artimiausias draugas. Jis man pasakė: „Jei tau Dievas tai davė, tu ir eik tuo keliu. Tik niekada nekenk žmogui.“

Minėjai, kad tavo kelias – pilkas, kodėl?

Aš esu ant kryžminės ugnies. Tiek mama savo aplinkoje turėjo tokį žmogų – labiau žolininkę, tiek tėtis. Tėtis turėjo ne itin iš gražios pusės – užkalbėtoją. Pas ją žmonės eidavo daugybę kilometrų net ir per didžiausias pusnis. Dar ir dabar prie jos kapo jauti kažką ko negali paaiškinti. Seniau tokiems žmonėms nestatydavo paminklų – taip, ant jos kapo paminklo iš tikrųjų nėra. Tad iš mamos pusės – švarus lapas, iš tėčio nelabai, beje, esu pirma anūkė iš septyniolikos anūkų. Būdama 16–17 metų supratau, kad galiu naudoti tiek vieną, tiek kitą, bet žinojau: jei naudoji blogį, grįžta bumerangu. Tada pasirinkau eiti savu keliu – pilku. Jei nori padėti žmogui, turi žinoti ir apie juodąją pusę vien tam, kad suprastum, kaip jam buvo pakenkta, jei nežinosi, negalėsi išspręsti problemos. Po poros metų vėl buvo etapas, kai viską neigiau.

Kodėl kilo tokios visa neigiančios emocijos?

                      Būdama devyniolikos, turėjau pirmą mergaitę – šeimyninis įprastas gyvenimas. Mintys apie ezoteriką: kam man to reikia, bereikšmis dalykas ir t. t. Buvau gyvenimo kryžkelėje, neigiau visus dvasinius dalykus, protas pykosi su dvasia. Bet, kai pasiimdavau kortas, atrodo, kad rasdavau ramybę, transo būsenoje išeidavau pati iš savęs. Man kilo klausimas: o gal ten ne aš? Per dvidešimtą gimtadienį mane „supurtė“ – tokia sustingimo, paralyžiuojanti būsena: matai žmogų ir žinai, kas bus, tau nereikia kortų. Matai, ko nenorėtum nė girdėti, nė žinoti apie kitą žmogų. Tiesiog žinai, jauti, tai nėra Dievo žodis sklindantis iš dangaus, ar prikibusi prie tavęs dvasia – ne, tai energija. Viskas, kas mus supa, yra energetinis laukas. Vieni mokame tą skaityti, kiti net nenutuokia ar neigia, kad jis egzistuoja.

Minėtas supurtymas – lūžis, kai apsisprendei, jog turi tai daryti?

                      Ne visai. Vis dar norėjau, kad kas nors tai patvirtintų arba paneigtų. Tuo metu labiau norėjau, kad paneigtų. Kai jau gyvenau antroje santuokoje, vyras paskatino: jei nori, eik, tikrink savo gebėjimus. Radau Taro mokyklą Kaune, ten nuėjusi gavau atsakymus į savo nuolatinius klausimus. Smagu, kai pasako, kad daug ką jau žinai, bet iš kur tai žinau, negaliu paaiškinti, nežinau, negaliu pasakyti, kad skaičiau, mokiausi, ne, tiesiog moku. Per Kūčias mama man palinkėjo: „Ir toliau būk ragana“. Tada ir apsisprendžiau – pasiėmiau individualią veiklą ir pradėjau rimčiau darbuotis.

Kaip įvardyti, kas yra ezoterikas?

Ezoterikas – žmogus lieptas, kuris padeda žmogui pačiam susivokti, ką jam daryti. Patarėju jo nepavadinsi, patarimų klausosi ne visi. Tiesa, dirbdama pastebėjau: kuo brangiau žmogus moka už patarimą, tuo geriau girdi. Už „ačiū“ pasakytas patarimas dažnai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Ezoterika glaudžiai susijusi su psichologija, pastaroji naudojama bendravimui, tikrai ne smegenims pudrinti. Ezoterikas mato labai daug dalykų ir jie tikrai ne visada pozityvūs, tačiau jis negali žmogui uždėti blokadų, kaip paprastai daro šarlatanai, pavyzdžiui, pasako: tu neturėsi vaikų arba pateksi į avariją ir negalėsi vaikščioti, taip jie traumuoja žmogų. Ezoterikas žmogų privalo informuoti, įspėti, bet jis turi rasti būdą, kaip tai padaryti, nesužalojant žmogaus mąstymo, ateities vizijos bei psichikos.

Kuo ezoterikas skiriasi nuo aiškiaregio?

Aiškiaregys – žmogus, dažnai nepamatantis realaus pasaulio. Dažniausiai jis pamato vizijas, bet retai suvokia, ką matė ir negali to susieti ar patikrinti kitais metodais, tai kaip sapnavimas tik su blankiu vaizdiniu. Ezoterikas dirba tiek su savimi, tiek visu pasauliu ir geba panaudoti kiekvieną dalyką tam, kad padėtų žmogui. Ezoterika viską sutraukia į vienumą: tikėjimą, priemones, atributus, astrologiją ir kt. dalykus – viskas į viena. Vienas iš esminių dalykų, kaip būtų galima įvardyti, kas yra ezoterika – tikėjimas žmogumi ir jo galimybėmis.

Turėti tokius gebėjimus – dovana ar prakeiksmas?

Dovana to nepavadinsi, matai daugiau nei norėtum matyti. Matai skaudulius, nelaimes. Nėra dovana, kai negali užmigti tris naktis iš eilės, nes vos užsimerkus matai kokio nors vaiko veidą. Pavyzdžiui, dingo dešimtmetis, tu suvoki ir jau žinai, kad jis bus rastas ne taip kaip tikisi visa visuomenė. Vyrams, kurie turi tokius gebėjimus, lengviau, jie neturi tiek daug emocijų kaip moterys. Visa tai matai apie kitus žmones ir apie tuos, apie kuriuos apskritai nenori ko nors žinoti. Dėl savęs aš negaliu nieko matyti, kas apie mane, nieko nematau.

Kodėl negali matyti apie save to, ką matai apie kitus?

Jeigu galėčiau tai daryti sau, galėčiau tapti milijoniere, galėčiau pamiršti žmogų, pamiršti, kad reikia jam padėti. Tada galbūt pradėčiau dirbti tik sau, savo naudai, savo žemiškajam pradui, o tai, ką darau, visgi nėra iš žemiškojo prado, tai ateina iš dvasinio lygmens. Ir pašaukimas visai kitas – padėti kitam žmogui. Egoizmas – tiesus kelias į pražūtį.