°C
      2019 09 19 Ketvirtadienis

      G. Nausėda: nerimauju dėl visuomenės susipriešinimo

      Nuotrauka: Youtube nuotr.

      Autorius: Vaidotas Beniušis, BNS
      2019-09-09 11:00:00

      Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad jam kelia nerimą visuomenės susipriešinimas, kurį atspindi ginčai dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros įamžinimo Vilniuje.

      „Aš matau susipriešinusią visuomenę ir tai tikrai mane neramina kaip šalies vadovą“, – išskirtiniame interviu BNS sakė G. Nausėda.

      Pasak prezidento, kilusios aštrios diskusijos rodo, kad „didelė visuomenės dalis norėtų jėgos semtis iš savo praeities, matyti ten didvyrius, ne vien nusikaltėlius“.

      Prezidentas interviu BNS taip pat kalbėjo apie galimus mokesčių pakeitimus, planus dėl švietimo, lūkesčius dėl Seimo rinkimų, būsimą dialogą su Baltarusija, visuotinio karinio šaukimo perspektyvą, galimą karių siuntimą į Siriją, CŽV kalėjimo bylą, globalizacijos iššūkius tautinei tapatybei, LGBT asmenų teises, Bažnyčios įtaką jo sprendimams ir... galimus pokyčius Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje. 

      Pateikiame visą netrumpintą interviu:

      – Pradėkime nuo jūsų pasiūlymo surasti papildomai 100 mln. eurų pensininkų, neįgaliųjų skurdui mažinti. Daugiau kaip trečdalis šios sumos – iš didesnio akcizo dyzeliniam kurui ūkininkams. Kai kurie žemdirbiai sako: „būtume žinoję, kad Gitanas Nausėda tai siūlys, būtume nebalsavę“, esą jiems ir taip sunku konkuruoti Europoje dėl mažesnių tiesioginių išmokų, dažnesnių sausrų, liūčių. Ką atsakytumėte ūkininkams?

      – Bet kokios priemonės, kurios yra nukreiptos į mokesčių didinimą, visada turės savo oponentų. Mes iš pradžių norėjome elgtis sąžiningai ir nesiūlyti vien tų priemonių, kurios būtų patrauklios rinkėjams, o apie tas priemones, iš kurių turėtų būti finansuojamos tos patrauklios priemonės, nutylėti arba palikti spręsti kitiems. Elgėmės pagal principą, kuris įtvirtintas biudžeto svarstymo metu – jeigu siūlai kur nors didinti išlaidas, būk malonus pasiūlyti ir išlaidų finansavimo šaltinius, ką mes ir padarėme.

      Taip, jūsų minėta priemonė turbūt buvo viena iš karščiausiai sutiktų. Tai nėra kažkokia visiškai iš piršto laužta priemonė, apie tai svarstyta, ir dalinis lengvatos sumažinimas jau buvo įgyvendintas praeityje. Siūlome grįžti prie šito klausimo ne tam, kad panaikintume lengvatą apskritai, bet tam, kad ją dar šiek tiek sumažintume, nes vis dėlto atotrūkis tarp normalaus akcizo dydžio ir lengvatinio akcizo dydžio yra tikrai labai didelis. Biudžetui kainuoja nemažai. Be to, skatina nelegalią degalų prekybą. Šie aspektai mums atrodo svarbūs, todėl siūlome jį svarstyti ir pateiksime savo argumentus, kodėl taip reikia daryti.

      – Ponas prezidente, ar jūs nuoširdžiai tikite, kad „valstiečiai“, kurių didžioji dalis rinkėjų gyvena kaimiškose vietovėse, rinkimų metais sutiks branginti dyzeliną?

      – Suprantu jūsų klausimą. Jeigu taip neatsitiks, mes visuomenei ir parodysime: buvo toks siūlymas, buvo mėginimas šių finansų sąskaita finansuoti tokius ir tokius dalykus, ir dėl to, kad tie dalykai nebus finansuojami, yra kaltas sprendimas neparemti mūsų siūlymo dėl dyzelino akcizo (lengvatos) mažinimo.

      – Antra didelė jūsų pasiūlymo dalis yra darbo mokesčių lėtesnis mažinimas nei numatyta dabar. Finansų ministras, kai kurie buvę jūsų kolegos bankų ekonomistai sako, kad tai labiausiai kliudytų jaunoms, nedaug uždirbančioms šeimoms regionuose sparčiau bristi iš nepritekliaus. Ar sutinkate, kad toks šalutinis poveikis būtų?

      – Mes pasisakome už tai, kad neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) būtų keliamas, tačiau ne tokiu tempu, kokiu buvo numatyta anksčiau. Tas trejų metų planas parengtas gerokai anksčiau, kai ir Lietuvos ekonomikos padangė atrodė gerokai giedresnė, dabar taip nebėra. Todėl mes siūlome pristabdyti NPD kėlimą ir panaudoti šias lėšas socialiniams projektams, kadangi viskam pinigų neužteks. Jeigu mano buvusiems kolegoms susidaro įspūdis, kad tai pakenks dalies banko klientų finansiniam pastovumui arba pajėgumui, tai yra jų nuomonė.

      – Trečia dalis – didesnis apmokestinimas tų pajamų, kurios nesusijusios su darbo santykiais. Šį planą kritikuoja dirbantieji savarankiškai, o verslo atstovai perspėja, kad kapitalas gali pasirinkti kaimynines šalis. Kaip vertinate šią kritiką?

      – Yra tam tikros tolerancijos ribos – jeigu tarifai labai ženkliai, keletą kartų viršytų aplinkinių valstybių nusistovėjusius tarifus, tikrai toks procesas yra galimas, tačiau kaip rodo Latvijos, Estijos pavyzdžiai penki ar dešimt procentinių punktų nėra tas skirtumas, dėl kurio masiškai kapitalas pradėtų judėti į vieną ar į kitą pusę.

      Mes elgiamės labai nuosekliai. Žmonės iš manęs ne kartą girdėjo per rinkimų debatus, kad turėtumėme vienodinti pajamų apmokestinimą pagal dydį, o ne pagal kilmės  šaltinį – juk sakiau tai mažiausiai penketą ar aštuonetą kartų. Tiesiog darome tai, ką privalome daryti, kadangi tai žadėjome žmonėms.  

      – Šie jūsų pažadai sukėlė nemažai lūkesčių, kad su skurdu ir socialine atskirtimi bus kovojama aktyviau. Bet interviu pradžioje pats pripažinote, kad kai kurie pasiūlymai gal bus ir neįgyvendinti. Kaip matuosite savo sėkmę – kur yra tas minimumas, kiek turi padidėti parama skurdžioms socialinėms grupėms, kad galėtumėte sakyti: „yra mano pergalė“, o kokie Seimo sprendimai, jūsų akimis, būtų jau pralaimėjimas?

      – Aš manau, jau dabar yra pergalė, kadangi pačią pirmą savaitę mes uždavėme toną būsimai biudžeto diskusijai. Tam tikra prasme aš tikiuosi, kad šį kartą ne pro forma, o de facto biudžetas bus socialiai orientuotas. Aš neišsikėliau tikslų, kiek iš tų pateiktų įstatymų projektų turi būti priimti, kad jausčiausi patenkintas.

      Mano nuomone, daug svarbiau pasiekti, kad visos politinės partijos Lietuvoje užsikrėstų gerovės valstybės tematika. Šiandien aš jau matau šito požymius. Aš čia, aišku, kalbu ne apie registravimą naujų partijų Gerovės valstybės pavadinimu – nors šiek tiek pralinksmino ir šita žinia. Kalbu pirmiausia, kad gerovės valstybės retoriką girdžiu ir konservatorių, ir socialdemokratų – galbūt liberalų lūpose dar nelabai – bet ir valstiečių žaliųjų tam tikri pasisakymai leidžia manyti, kad tai vienoje, tai kitoje srityje proveržis tikrai yra įmanomas.

      Tai, apie ką kalbamės su jumis, yra tik dalis gerovės valstybės tematikos. Dar vienas labai svarbus aspektas, kuris, deja, liko nutylėtas per mūsų pradinių pasiūlymų svarstymą – Viešųjų pirkimų tarnybos įgalinimas, antikorupcinio įstatymo nauja redakcija, kuri padės gerokai efektyviau kovoti su šiuo labai blogu reiškiniu. Tikimės, kad ši diskusija taps intensyvesnė, kai ateisime į Seimą su konkrečiais teisės aktų projektais.

      – Bet jūsų pasiūlymuose nieko nėra dėl švietimo. Kodėl? 

      – Jeigu būtų įmanoma švietimą paimti ir iš karto padaryti geru įstatymo projektais, tai mes būtume pirmieji eilėje. Švietimo klausimai didele dalimi sprendžiasi ir už Seimo ribų. Mes tikrai kalbėsime daugiau apie tokius dalykus, kuriuos išryškino Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos auditas. Kažkodėl dėl ne visai suprantamų priežasčių to audito rezultatai yra pusiau slapti – aiškinamasi, ne kaip galima būtų galima įgyvendinti audito rekomendacijas, o kaip išsiaiškinti audito autorius. Manau, kad tai yra nekonstruktyvus kelias. Ten yra tikrai dalykų, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį.

      Aš galvoju, kad apskritai Prezidentūra imsis iniciatyvos būtent šitoje srityje mėgindama visuomenei parodyti, kad nereikia kiekvienu atveju prašyti vis naujų pinigų iš biudžeto, o pirma reikėtų gerokai pasižiūrėti savo darže, ar nėra išlaidaujama nepagrįstai ir ar didelė suma neišeina per kaminą, kalbant apie Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją lydinčias aplinkines organizacijas. 

      – Pažvelkime į kitų metų Seimo rinkimus. Jūsų patarėjas Povilas Mačiulis yra sakęs, cituoju, „prezidentas tikisi, kad artėjantys Seimo rinkimai atneš naujovių, kad bus naujų žmonių“. Ar tai tiesiog jūsų lūkestis, o procesą stebėsite iš šalies, ar pats aktyviai įkalbinėjate konkrečius žmones eiti į politiką ir dalyvauti kitų metų Seimo rinkimuose?

      – Prezidento vaidmuo yra viršpartinis ir aš negaliu pradėti kurti partijų. Aš, žinoma, norėčiau ir to tikrai neslėpsiu, tą galėčiau ir garsiai pasakyti: mielieji, kurie turite ir profesines, ir pilietines aspiracijas ir gebėjimus, eikite į politiką, nes niekas kitas už jus to nepadarys. Jeigu jaučiatės, kad galite savo šaliai padaryti daugiau, eikite.

      Bet tai tikrai nėra mano kvietimas burti Nausėdos partiją. Noriu, kad pasiektumėme tokią situaciją, kai prezidentas užkrečia savo idėjomis kitas partijas ir pasiekia, kad partijos Seime, o ir ne Seime, bendradarbiauja ir tikrai siekia tos vizijos, kurią mes laikome svarbiausia.

      Aš ne kartą rinkimų kampanijos metu sakiau, kad Lietuva turėjo tokias vizijas ir jos jai padėjo pasiekti labai daug – narystę Europos Sąjungoje, NATO, o po to viskas kažkaip išbluko, pasidarė rutiniška. Šiandien, manau, tokia vizija galėtų būti gerovės valstybės vizija. Ji galbūt dar iki galo nėra sukonkretinta ir išgryninta. bet mes ne tiek jau daug ir laiko turėjome tai padaryti, manau, kad visa tai darysime eigoje.

      – Pereikime prie užsienio politikos. Daugelyje sričių demonstruojate tęstinumą, o didžiausia matoma galima korekcija – galite labiau atsiverti dialogui su Baltarusija. Prieš dešimtmetį panašiai savo darbą pradėjo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kelis kartus susitiko su Aleksandru Lukašenka, bet vėliau kategoriškai pakeitė savo poziciją, ėmė vadinti Baltarusiją priešiška valstybe tiek dėl karinio bendradarbiavimo su Rusija, bendrų pratybų „Zapad“, tiek dėl Astravo jėgainės. Prezidente, ar jūs nelipate ant to paties grėblio?

      – Galima būtų kelti klausimą taip, bet aš atsakyčiau štai taip: niekada neįmanoma nei gyvenime, nei užsienio politikoje antrą kartą įlipti į tą pačią upę.

      Prieš dešimt metų turėjome visiškai kitokią situaciją, nors, atrodytų, Rusijos ir Baltarusijos lyderiai yra tie patys – Vladimiras Putinas ir Aleksandras Lukašenka. Bet tiek Baltarusijos visuomenė, tiek Rusijos visuomenė yra smarkiai pasikeitusios, pasikeitė bendra geopolitinė situacija.

      Negalima neigti, kad šiandien Baltarusija kovoja dėl savo savarankiškumo. Nors kartais iš šono susidaro įspūdis, kad viskas ten jau nuspręsta, bet aš taip negalvoju. Kalbos apie bendrą sąjunginę valstybę girdėti jau 20 metų, bet kažkokiu būdu tos bendros sąjunginės valstybės nėra. Tad Baltarusija, aš tikiuosi, nori išlikti savarankiška valstybe, ir aš manau, kad mes taip pat ir visa ES yra suinteresuota, kad Baltarusija išliktų savarankiška valstybe, su savo sienomis, su savo kultūra, savo valstybės tikslais. Šiandien apie tai kalbėti, žinoma turbūt 100 proc. netenka, ypač karinėje srityje mes akivaizdžiai matome, kad jokio savarankiškumo nėra.

      Bet mano pastangos bus nukreiptos į tai, kad pamažu, įvertinant visus nuomonių skirtumus, visus nesutarimus dėl Astravo atominės elektrinės, užmegztume normalų žmogišką kontaktą, nes nėra normalu gyvenant šalia vienas kito apsikasti apkasuose ir stengtis nepastebėti, kad šalia egzistuoja kaimynas. Manau, kad pradėsime atsargiai, po truputį, ir, žinoma, viskas priklausys ir nuo pačios Baltarusijos noro bendradarbiauti. Jeigu jo nebus, per prievartą mielas nebūsi.

      – Prieš gerą savaitę dalijotės nuotraukomis iš grybavimo pasienyje su Baltarusija...

      – Klausite, ar tai buvo pirmos pastangos pagerinti santykius?

      – Norėjau paklausti, kokiomis aplinkybėmis peržengtumėte tą sieną arba pakviestumėt A. Lukašenką į Vilnių?

      – Visokių aplinkybių gali būti. Pirma proga bus mūsų 1863–1864 metų sukilimo vadų palaikų perlaidojimas, jis veikiausiai vyks antrojoje lapkričio pusėje. Šiuo metu svarstome galimybę pakviesti Baltarusijos atstovus – nebūtinai sukonkretinant šitą kvietimą – apsilankyti. Tokį kvietimą asmeniškai perdaviau Lenkijos prezidentui ponui A. Dudai, ir, kiek supratau, jis palankiai žiūri į šį kvietimą. Ir įvertinant tai, kad kai kurie sukilimo vadai yra gimę Ukrainoje, gali būti, kad pakviesime pasinaudodami šia aplinkybe taip pat ir Ukrainos politinius lyderius. 

      – Susitikime su politologais, kur aptarėte santykius su Baltarusija, pasak dalyvių, D. Grybauskaitės politiką pavadinote „stručio politika“. Kodėl?

      – Aš netaikiau šito termino konkrečiai buvusiai prezidentei, tiesiog turbūt tokia ir buvo situacija, kuomet, viena vertus, turime ekonominius, logistinius ryšius su Baltarusija, negalime nepastebėti, kad cisternos, keletas sąstatų per dieną kerta mūsų sieną ir važiuoja link Klaipėdos, turime žmones, keliaujančius į vieną ar į kitą pusę, daug baltarusių, atvykstančių į Vilnių ir kitus mūsų didžiuosius miestus, turime nemažai lietuviškų investicijų Baltarusijoje. Bet kuomet kalbama apie politinį dialogą, tada visi žvalgosi vienas į kitą ir galvoja, kaip čia dabar išvengti bet kokio kontakto ir kaip greičiau nusisukti nuo tos pusės. Vadinkime stručio, ne stručio, bet tai paprasčiausiai įšaldyti santykiai su Baltarusija. Nežinau, ar kuo ilgiau tas įšaldymas tęsis, tuo nuo to mums bus geriau – aš taip nemanau. 

      – Esate vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas – pora klausimų ta tema. Šiemet Lietuva sulaukė JAV prašymo atsiųsti, berods, 40 karių į Siriją. Ar patenkinsite šį prašymą? 

      –  Tai pernelyg ankstyvas klausimas, turime įvertinti visus aspektus, įvertinti tarptautinės teisės situaciją ir tik tada priimti pasvertą sprendimą.

      –  O kada yra tas terminas, kada manote, kad apsispręsite?

      –  Šiuo metu tokio spaudimo nėra ir tokio reikalavimo apsispręsti nėra, juo labiau, niekas turbūt ir negali reikalauti iš Lietuvos, gali paprašyti, ir mes apsvarstysime.

      –  Kalbant apie Lietuvos kariuomenės struktūrą, šiuo metu svarstomas siūlymas mažinti šauktinių amžių, kad iš karto mokyklas baigę moksleiviai galėtų eiti į kariuomenę. Kai kas tai vadina įžanga, pasiruošimu į visuotinę privalomą karinę tarnybą. Ar jūsų kadencijos metu per artimiausius penkerius metus numatote priimti sprendimus dėl visuotinio šaukimo? Kaip vertinate siūlymą mažinti šauktinių amžių?

      –  Visuotinis šaukimas šiuo metu vargu, ar pasiteisintų, kadangi neturime tinkamos infrastruktūros, finansų, kad galėtume efektyviai tuo visuotiniu šaukimu pasinaudoti.

      Nežinau, ar tai, ką jūs minėjote – amžiaus mažinimas, – yra jau tokia tiesioginė įžanga į visuotinį šaukimą. Tai sudarytų prielaidas galbūt geriau planuoti savo gyvenimą. Šiuo metu vaikinams iškyla tam tikrų problemų, kuomet jie vyresniame amžiuje pradeda mokytis, pradeda kurti šeimas. Galbūt iš tikrųjų tas ankstesnis amžius būtų sprendimas, o po to jau žmonės galėtų užsiimti savo gyvenimu ir karjeros planavimu. Tai svarstytina, negaliu pasakyti, ar tai tikrai jau šiandien reikėtų nuspręsti, bet idėja yra verta dėmesio.

      – Ar teisingai supratau – jūsų pirmosios kadencijos metu artimiausius penkerius metus privalomo visuotinio šaukimo turbūt nebus?

      – Gal bus antrosios...

      – Santykiuose su Amerika žmogaus teisių srityje turite palikimą, seną istoriją dėl galbūt šalyje veikusio slapto CŽV kalėjimo. Šiuo metu Vyriausybė ruošia poziciją antroje byloje Europos Žmogaus Teisių Teisme. Iki šiol valstybės pozicija būdavo tokia, kad jokio kalėjimo Lietuvoje nebuvo. Jūsų nuomone, ar ir toliau reikia laikytis tokios pat pozicijos, ar ją kaip nors koreguoti ir bandyti kitaip išspręsti šį klausimą?

      –  Esu žmogus, kuris gerbia teisinės valstybės principą, teisinės institucijos turi išsiaiškinti. Aš tikrai nelįsiu su savo patarimais arba reikalavimais, mėgindamas daryti įtaką šitam procesui.

      – Antrojoje interviu dalyje norėčiau pereiti prie asmeniškesnių, vertybinių klausimų. Inauguracijos dieną, saulėtą rytą Vilniuje, kai nulenkėte galvą prieš Joną Basanavičių, pasakėte, kad globalizmo pagundos kelia grėsmę tautinei tapatybei. Kokį, prezidente, įžvelgiate pavojų tautinei tapatybei?

      – Tokį patį, kokį įžvelgia, pavyzdžiui, ir Vokietijos kultūrininkai, kurie mato, kad Vokietijos jaunimas globalizmo patrauklumui pasiduoda ir galbūt šiek tiek pamiršta tas šaknis, kuriomis Vokietija didžiuojasi net ir giedodama savo himną. „Tautišką giesmę“ mes turbūt giedame pirmiausia pagerbdami savo praeitį ir aiškiai suvokdami turinį tų žodžių, kurie yra „Tautiškoje giesmėje“. Ten yra nuostabūs žodžiai – iš praeities semti stiprybę. Mes semiame savo stiprybę iš praeities. Vadinasi, mes klojame savo kelius į ateitį semdamiesi jėgos ir pasididžiavimo iš praeities. Man tai nėra tušti žodžiai.

      Aš manau, kad šiandien mūsų istoriniame diskurse, šiaip visuomenės gyvenime istorinė praeitis, kaip jūs puikiai matote, įgyja kartais ir labai aštrias formas. Ir tai tik dar kartą parodo, kad didelė visuomenės dalis norėtų jėgos semtis iš savo praeities, matyti ten didvyrius, ne vien nusikaltėlius, ir kad tai mums padėtų tvirtesniu žingsniu eiti į ateitį.

      Visa tai aš ir turėjau omenyje, kalbėdamas apie tai, kad mums reikia atsispirti globalizmo pagundoms, kad mes privalome pirmiausia išlikti lietuviais, o jau tada europiečiais ir visu kitu.

      Taip pat labai atkreipčiau dėmesį į mūsų lietuvių kalbos puoselėjimą. Tai irgi yra vertybė, kurią mums perdavė mūsų protėviai, kuria mes didžiuojamės, ir pagrįstai didžiuojamės, ir kurią taip pat turime puoselėti. Šiandien man tai taip pat nėra tušti žodžiai, kuomet prieš kurį laiką matėme pastangas šiek tiek nususinti Lituanistikos mokslų centrą, išskaidyti jį, sumažinti. Nemanau, kad tai yra teisingas kelias ir aš manau, kad savo kultūrai, kalbai ir istorijai puoselėti turime skirti daugiau dėmesio. 

      – Dar gerokai prieš rinkimų kampaniją kartu su grupe kitų intelektualų pasirašėte kreipimąsi prieš siūlymus įteisinti originalią nelietuviškų pavardžių rašybą, paprastai tariant, raidę w. Ar ir šiandien laikotės tos pačios pozicijos?

      – Aš laikausi tokios pozicijos, kad mes turėtume pirmiausia gerbti savo Valstybinės kalbos įstatymą. Ten yra ir kitų aspektų, apie kuriuos kalbėjome per rinkimų kampaniją, kad tai nėra taip paprasta padaryti, kad valdininkas galėtų užrašyti pagal sąskambį, kad registrų sistemoje yra pavardės vienokia rašyba, o pirmo puslapio įteisinimas galėtų reikšti kitokią rašybą, tam tikrus nesusipratimus šitoje srityje. Aišku, tai turbūt nėra kažkokie fundamentalūs ar esminiai dalykai, dėl kurių turėtume priimti vieną ar kitą sprendimą. Bet tas pirmasis mano paminėtas dalykas, tai yra Valstybinės kalbos įstatymas, ir pagaliau visa tai, ką aš jums kalbėjau prieš minutę-dvi, yra pagrindas, kodėl aš laikausi tokios pozicijos. 

      – Užsiminėte apie aštrias formas įgaunančias diskusijas dėl istorinės atminties. Matėme vaizdus, kai buvo vėl pakabinta lentelė ant Vrubleskių bibliotekos Jonui Noreikai. Lietuvos žydai sako, kad iš valstybės vadovų tikisi vertinimų ir principingos pozicijos. Tai, ką matėme, jūsų akimis, tai buvo – ar minios savivalės aktas, ar sveikintina patriotizmo išraiška?

      – Pirmiausia aš matau susipriešinusią visuomenę ir tai tikrai mane neramina kaip šalies vadovą.

      Dabar pamėginkime paanalizuoti, o kodėl taip atsitiko. O atsitiko turbūt tuomet, kai, pirmiausia, buvo nukabinta lenta, neįvertinus visų aplinkybių, supriešinus visuomenę. Ir man dabar truputį keista, kad autoriai tos lentos nuėmimo kažkur nutolo ir pasislėpė krūmuose, laukdami valstybės vadovo įvertinimo. Mano įvertinimas buvo iš karto, kai šitas veiksmas buvo padarytas. Tai nėra išmintingas sprendimas, tai yra sprendimas, poliarizuojantis mūsų visuomenę ir turbūt būtų prasminga grįžti į status quo ir pasinaudoti mūsų idėja kurti istorinės atminties formatą, puoselėjimo formatą, kultūros forumas netrukus įvyks.

      Aš suprantu, kad tikrai ne per vieną, ne per antrą ir ne per penktąjį posėdį bus įmanoma išspręsti visus klausimus, bet ko aš iš tikrųjų, kaip valstybės vadovas, baiminuosi, kad dabar atsiras šešiasdešimt politikų Lietuvoje, nes skirtingos savivaldybės gali pradėti traktuoti istorinę atmintį taip, kaip joms patinka. Ir čia vis dėlto tam tikra tvarka turi būti. Turbūt šiandien niekas per daug nediskutuoja, ar Vincas Kudirka yra geras herojus, ar blogas herojus. Yra tam tikrų aspektų, dėl kurių mes visi turime bendrąjį vardiklį. Mano kvietimas ir būtų ieškoti to bendrojo vardiklio, ieškoti tai, kas mus jungia, o ne tai, kas mus skiria. 

      – Kritikai sako, kad jūsų pasiūlymai, jog savivaldybės privalėtų atsižvelgti į centrinės valdžios nustatytus kriterijus, varžo savivaldos laisves. Matote problemą, kad, tarkime, Vilniuje nebelieka K. Škirpos alėjos, o Kaune K. Škirpos gatvė yra? Nebėra savivaldos teisės pasirinkti, kaip elgtis?

      – Nenusileiskime į tokius konkrečius dalykus, nes mes ir išspręsime šiandien interviu metu su jumis visus klausimus, ir tiems kultūros forumams nebebus ką veikti. 

      – Kalbėdamas apie seksualinių mažumų teises rinkimų kampanijos metu, akcentavote, kad šiais klausimais reikia diskusijų, dialogo, panašiai kalbėjote ir Santaros – Šviesos suvažiavime. Ar jūs pats skatinsite šitą dialogą, diskusijas, ar labiau stebėsite jas iš šalies ir žiūrėsite, kaip jos vystosi?

      – Vieną dalyką, kurį aš stebėsiu, tai visuomenės poziciją, visuomenės nuomonių kaitą, aš manau, kad Lietuvos visuomenė pamažu europėja, atsiranda daug žmonių, kurie susipažįsta ir su padėtimi kitose pasaulio valstybėse, ir mes negalime nematyti tos kaitos.

      Štai šitą klausimą man uždavė ir Švedijos Riksdago pirmininkas savo neseno vizito į Lietuvą metu, ir mes sakėme, kad spręsime šitą klausimą žmogaus teisių įtvirtinimo kryptimi, atsižvelgdami vis dėlto į tam tikrą visuomenės poziciją, kuri šiuo metu yra susiklosčiusi, kuri nėra vienalytė, kuri ženkliai skiriasi didžiuosiuose miestuose ir provincijoje. Ir tik tada darysime sprendimus, nes šioje vietoje taip pat labai lengva pasiekti didelį susipriešinimą. Susipriešinimo atmosfera, tuo aš esu įsitikinęs 105 procentais, neįmanoma siekti nei gerovės valstybės, nei apskritai jokių konstruktyvių tikslų.

      – Kiek jums svarbi Katalikų bažnyčios pozicija tokiais vertybiniais, šeimos klausimais, LGBT asmenų klausimais? Ar tarsitės su Bažnyčia?

      – Ji man buvo, ji man yra ir man bus svarbi, ar ji bus vienintelė - ne, bet be jokios abejonės, kad ir į Katalikų bažnyčios nuomonę atsižvelgti yra būtina, turint omenyje, kad labai didelė dalis Lietuvos žmonių yra tikintys ir tikintys būtent kaip katalikai.

      – Ponas prezidente, pabaigti norėčiau apie sportą. Šiomis dienomis, šiomis savaitėmis visų akys krypsta į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis turi viltį, kad ateities Lietuvos rinktinė galėtų būti sustiprinta dar vienu talentingu, jaunu žaidėju Ignu Brazdeikiu, Kaune gimusiu Kanados krepšininku, bet tam reikėtų jūsų sprendimo suteikti jam pilietybę. Ar jūs suteiksite pilietybę Ignui Brazdeikiui?

      – Šiuo metu aš neturiu nei Igno Brazdeikio, nei Lietuvos krepšinio federacijos prašymo tai padaryti. Jeigu toks prašymas bus pateiktas, mes tikrai labai rimtai svarstysime, įvertindami abu aspektus, kurie yra būtini pilietybei išimties tvarka suteikti – tai yra žmogaus nuopelnai, pasiekimai ir žmogaus integravimasis arba, sakykime, sąsajos, šaknys, susijusios su Lietuva. Jeigu šios abi dedamosios bus užtikrintos, manau, kad sprendimas gali būti ir teigiamas. Tačiau šiandien apie tai dar negalėčiau tvirtai teigti. 

      – Ačiū už interviu. 

      Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

      Skaityti komentarus