°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Klierikas Valdemaras Širvinski: „Linkiu to kiekvienam – su Dievu kalbėti, tartis ir drąsiai rinktis“

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius:
      2018-06-24 09:00:00

      Bažnyčia moko, kad būtent tėvai yra pirmieji vaikų tikėjimo mokytojai ir turėtų pradėti ugdyti vaikų tikėjimą nuo ankstyvos vaikystės.

      Gyvenime atrodo nieko netrūksta: vaikai sveiki, patys judrūs, gerai uždirbame, skaisčiai šviečia saulė... Kol nepasibeldžia negandos. Tuomet atrodo, kad viskas slysta iš po kojų. Ir tik tuomet dažniausiai prisimename Dievą. Gal net užpykstame, kad Jis neteisingas. Paskui prašome atleidimo ir malonių. Bet argi nebūtų puiku jausti Dievo buvimą šalia kiekvieną dieną? Atsikelti su malda. Prašyti paramos kiekvieną dieną. Dėkoti už viską.

      Apie Dievo meilę, bažnyčios reikšmę savo mintimis sutiko pasidalyti Vilniaus kunigų seminarijos klierikas Valdemaras Širvinski.

      1. Trumpai prisistatykite.

      Esu klierikas Valdemar Širvinski. Augau Vilniuje. Čia baigęs gimnaziją iš karto įstojau į Vilniaus kunigų seminariją. Laukia paskutinieji, šeštieji studijų metai.

      2. Kaip tapote dvasininku?

      Taip jau yra, kad dar nesu dvasininkas, tik ruošiuosi juo tapti. Katalikų Bažnyčioje dvasininku tampama tik priėmus diakonato šventimus, o tai reiškia, kad dar ne vienerius metus tam reikia rimtai ruoštis, ir galiausiai visam gyvenimui įsipareigoti.

      3. Žemiški reikalai: ar nevilioja šeima, neleistini bažnyčios dalykai?

      Nelabai suprantu, apie kokius neleistinus dalykus kalbate. Šeima, kunigystė ar vienuolinis pašaukimas yra vienodai svarbūs būdai tarnauti kitam žmogui ir būti pačiam laimingu. Klausiate apie esminį gyvenimo momentą, t. y. apie pašaukimą, kurį, manyčiau, turėtų iškelti kiekvienas žmogus savo gyvenime. Mes visi turime pašaukimą. Kas tai? Taip galime apibrėžti tiek tam tikrą darbą, veiklą ar profesiją, tiek kiekvieno tikinčio žmogaus užduotį – gyventi krikščioniškai. Pašaukimas yra ir dirbti savo darbą, ir susituokti ar būti viengungiu, būti kunigu ar vienuoliu. Ir visa tai, kartu su  turimomis dovanomis, talentais ir silpnumais, yra  būdas tarnauti žmogui, esančiam šalia, ir Dievui. 

      4. Kokia jūsų tipinė diena?

      Kiekviena diena yra man didžiulė dovana, todėl stengiuosi ją išgyventi kaip vienintelę ir nepakartojamą, nepaisant ir retkarčiais atsirandančios rutinos. Juk, kaip sako vienas išmintingas žmogus, nieks su Dievu nėra pasirašęs sutarties, kad gyvens tiek ir tiek metų.

      Mano diena yra nulemta seminarijos dienotvarkės.  Kunigo gyvenime visuomet gali kilti pagunda apsikrauti darbais ir nebeskirti laiko maldai ir poilsiui arba, priešingai, apsiriboti tik būtinais religiniais patarnavimais. Čia visi šie dalykai derinami, yra tarsi pratybos ir paskata išmokti brandžiai paskirstyti savo laiką – Dievo dovaną. Dieną pradedame 6.45 val. koplyčioje, kur kalbame įprastas ryto maldas ir švenčiame šv. Mišias. Po ryto maldų pusryčiaujame, o nuo 8.45 iki 13.15 val. vyksta paskaitos. Po paskaitų seminaristai vėl renkasi į koplyčią bendrai maldai, o tada pietauja. Laiką nuo pietų iki vakaro maldos, jei nėra popietinių paskaitų, klierikai tvarko laisvai ir savo nuožiūra, t. y. studijuoja, ilsisi, išeina į miestą. Vakaro programa prasideda apie 18.00 – 18.30 val. ir kiekvieną savaitės dieną yra kitokia: bendra malda, konferencijos ar susitikimai su įvairiais svečiais. Nuo 21 val. laikomės tylos, kai jau nebendraujame nei tarpusavyje, nei su kitais telefonu ar kitokiais būdais. 22.30 val., apsvarstę prabėgusią dieną, gesiname šviesas ir einame ilsėtis.

       

      5. Kokios yra jūsų pareigos bažnyčioje?

      Kaip ir kiekvienas seminarijos studentas, taip ir aš, kasmet esame skiriami liturginei praktikai, paprastai sakant, pagalbai į parapiją. Čia patarnaujame šv. Mišiose, mokome tai daryti kitus patarnautojus, skaitome Dievo žodį ar vedame katechezės pamokėles vaikams, jaunimui arba suaugusiems.

      6. Kaip vertinate skandalus: kunigas važinėja prabangia mašina, pasistatė namus ar pan.? Ar kunigai turi teisę klysti?

      Ar kunigas yra žmogus? Žinoma, kad taip! Ir be abejonės, vieni ar kiti jo spendimai gali būti kartais neteisingi ir taisytini. Nė vienas žmogus nėra apsaugotas nuo godumo ir noro pasipelnyti. Apie kunigų silpnybę pinigams vis dažniau ir garsiau kalba Popiežius Pranciškus, kurio, labai džiugu, jau netrukus sulauksime ir Lietuvoje. Popiežius pabrėžia, kad Bažnyčios užduotis yra tarnystė ir todėl karjerizmas ar prisirišimas prie pinigų daro jai didžiulę žalą. Evangelijos radikalumas, Jėzaus Kristaus kvietimas tarnauti kitam, nesustoti ir vis eiti į priekį, užmirštant dažnai save ir savo poreikius. Šioje vietoje sutikčiau su Popiežiumi, kad kunigas, kuris myli pinigus, negali būti geru Evangelijos tarnu.

       

      7. Išpažintis. Ne kartą buvau išbartas kunigų nors nesu padaręs sunkių nuodėmių, draugai irgi. Ar tokie piktoki barimai neatitolina nuo bažnyčios?

      Taip, iš tikrųjų kartais taip atsitinka. Pats irgi po vienos išpažinties, manyčiau, buvau visiškai neteisingai vieno kunigo apšauktas. Dažnai einant išpažinties pasitaiko susitikti atsainų, paviršutinišką dvasininką, kuris nesigilina į žmogaus dvasinę būklę ar, priešingai, griežtą ir nesupratingą kunigą. Po tokios patirties žmogus dažnai nenori ir bijo eiti išpažinties, ima pykti ant Bažnyčios ir Dievo. Tokiu atveju, esu įsitikinęs, būtina nugalėti baimę, susirasti dorą, patyrusį kunigą ir pradėti iš naujo. Juk, pvz., prekybininkų apgautas žmogus dažniausiai siekia išsiaiškinti situaciją ir įrodyti savo tiesą, tačiau nesiliauna lankytis parduotuvėje. Taip pat derėtų elgtis ir šiuo atveju.

      8. Pirma Komunija. Ar reikia vesti vaiką, o gal jis pats turėtų apsispręsti?

       O ar reikia vis raginti ir mokyti vaiką valytis dantis, ar leisit jam apsispręsti? O ar reikia vesti vaiką į mokyklą, ar leisti jam apsispręsti? Numanau, kad jei būtų tik tai įmanoma, ištuštėtų mūsų mokyklos. Tėveliai nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo dienų stengiasi jam duoti ir pasiūlyti tai, kas yra geriausia ir naudingiausia, trokšdami savo vaikui laimės ir viso ko geriausio. Panašiai ir su tikėjimu. Bažnyčia moko, kad būtent tėvai yra pirmieji vaikų tikėjimo mokytojai ir turėtų pradėti ugdyti vaikų tikėjimą nuo ankstyvos vaikystės. Šis ugdymas vyksta jau tada, kai šeimos nariai, gyvendami su Evangelija suderintą krikščionišką gyvenimą, padeda vieni kitiems stiprinti savo tikėjimą: kartu meldžiasi, lankosi šv. Mišiose, aktyviai įsijungia į parapijos bendruomenės veiklą. Šeimos katechezė pranoksta, papildo ir praturtina bet kurią kitą katechezės formą. Jeigu taip pradėtume gyventi šeimose, tai net nekiltų klausimas, ar vesti vaiką, ar ne, nes būtų suprantama, kad katechezės yra tik pagalba tėveliams atlikti jų įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė krikšto dieną.

       

      9. Kalėdos ar Velykos, bet, pastebiu, daug aplinkoj tai supranta kaip šventę, kai laikas pakilnoti stikliuką, nors dažnas ir poterių nemoka. Ko reiktų, kad situacija pasikeistų?

      Deja, bet dažnai šeimos šventės virsta eilinių išgertuvių ar persivalgymo dienomis, pametant tikrąją tų šventinių dienų prasmę. Sakyčiau, kad reiktų pasiryžti ir pradėti nuo kasdienės asmeninės maldos. Drįsčiau sakyti, kad net ne nuo poterių, dažnai nesąmoningai iškaltų, bet paprasto, draugiško santykio, kalbėjimo su Dievu. Ryte, vos tik atsibudus, savais žodžiais padėkoti Jam už naują dieną, prašyti pagalbos artėjantiems susitikimams ir įvykiams, gal ne visada maloniems. Galiausiai, vakarėjant apžvelgti dieną, dėkoti Dievui ir atsiprašyti, prašant ramaus poilsio sau ir artimiesiems.

      Šiandienos problema –  tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu stoka. Retas dabar tiki, kad malda apskritai yra ne tik abstrakti tradicijos dalis, kuri yra dėl to, kad ,,taip reikia“, bet iš tiesų yra pats gyviausias ir tikriausias bendravimo su Dievu būdas, neabejotinai turintis ir praktines pasekmes – gali padėti ligoniui pasveikti, abejojančiam priimti patį geriausią sprendimą, sutuoktiniams vienas kitą suprasti ir priimti.

      10. Jei Valdemaras nebūtų dvasininku, tada kuo būtų?

      Vyresnėse klasėse buvau tikras, kad ateityje būsiu geras istorijos mokytojas, studijas baigsiu Krokuvoje (nežinau, kodėl ši vieta mane taip traukė), turėsiu gražią žmoną, nuosavą namą užmiestyje ir mažiausiai keturis vaikus! Bet dar dešimtos klasės pabaigoje visos svajonės pradėjo netikėtai sklaidytis. Viskas prasidėjo nuo draugiško santykio su Dievu, kai vienos maldos metu, to niekada neužmiršiu, įvyko kažkoks lūžis. Pasisakiau Jėzui, kad jau iš tiesų nežinau, ko noriu ir savo gyvenimo ,,vairą“ atiduodu Jam: ,,Daryk su manimi tai, ką nori“. Atsakymo ilgai neteko laukti... Linkiu to kiekvienam – su Dievu kalbėti, tartis ir drąsiai rinktis.

      Skaityti komentarus