Tuo metu buvo man asmeniškai sunkus laikotarpis. Norėjosi pasinerti į tokį darbą, kuris atitrauktų mintis. Deja, nei darbas, nei sportas ar knygų skaitymas nepadėjo. Pradėjau rašyti tarsi sau. Pradžioje buvo tiesiog rašliavos. Bemiegių naktų dėka gimė idėja, kurią reikėjo išplėtoti. Tada nėriau stačia galvą į kūrybos procesą. Iš pradžių nebuvo net knygos rašymas, o tik istorijos kūrimas. 

Papasakokite, apie ką knygą, nes jos dar neskaičiusiam – tikrai smalsu.

Istorija apie laimingą merginą, kuri išvyko į Braziliją atostogauti ir buvo pagrobta norint ją parduoti. Tačiau simpatiška lietuvaitė krinta į akį pagrobėjų vadeivai – Alarikui, kuris uždaro ją savo gražiuose namuose ir ją laiko du metus. Trumpai kalbant - apie merginą, jos troškimą grįžti namo, apie kovą už gyvenimą bei taip trokštamą laisvę ir netikėtai užgimusius jausmui vadeivos sūnui.

Kodėl pavadinote savo kūrinį būtent taip? Neskaitę knygos, spėtų, kad tai – meilės romanas, kiti -  kad detektyvas. Pavadinimas tikrai originalus. Tad, kokia jo priešistorė?

Pavadinimas sugalvotas ne mano. Jį parinko leidykla „Obuolys“. Tiesą sakant, pavadinimą pakeitė. Buvau sugalvojusi kitokį, bet pasitikiu leidyklos komanda, kadangi jie yra šios srityje profesionalai.  Jei komandai atrodo, kad šis pavadinimas tinkamesnis, tai reiškia, kad taip ir yra.

Kiek laiko truko Jūsų knygos rašymas? Kas buvo sunkiausia?

Pats kūrimo procesas vyko daugiau nei metus laiko. Tada pusantrų metų darbas su leidykla. Sunkiausia buvo aprašyti jausmus, ką išgyvena veikėjas tuo metu. Kartais atrodydavo, kad trūksta žodžių aprašyti tai, ką nori pasakyti. Žinoma, sunku būdavo tada, kada nežinodavau, ką rašyti. Buvo momentų, kad sėdėdavau priešais baltą popieriaus lapą ir tiesiog žiūrėdavau. Nebūdavo įkvėpimo rašyti. Tada padarydavau kelių dienų pertraukėlę ir rašydavau tik tada, kai žinodavau ką rašyti. Esu įsitikinusi, kad skaitytojas pajaučia istoriją tik tuomet, kai autorius išjaučia rašydamas istoriją.

Kiek knygoje yra Jūsų pačios ir kiek – kūrybos atradimų, sugalvotų tam tikrų scenų ir pan.?

Manęs ten nėra. Mama, perskaičiusi kūrinį, pasakė, kad šiek tiek mane įžvelgė kūrinyje. Įtraukiau tai, ką mėgstu – gėles. Taip, labai myliu gėles, bet jas kūrinyje panaudojau kaip prisiminimą, kuris sieja pagrindinę veikėją ir namus. Ir, žinoma, aprašiau šeimos ilgesį, kuris yra man puikiai pažįstamas iš to meto, kai gyvenau Norvegijoje. Visos scenos yra išgalvotos, tačiau ir išjaustos. Neįsivaizduoju, kaip galima rašyti istoriją, neišjaučiant įvykių. Aš tame kūrinyje gyvenau ir išgyvenau. Bet gyvenau tik tada, kai rašiau.

Ar teko kada savo gyvenime pačiai pasijausti tarsi „meilės įkaite“?

Neteko.

Kas Jums apskritai yra MEILĖ? Kodėl?

Apie jausmus – meilę man yra sudėtinga kalbėti ar diskutuoti. Tai yra labai intymus dalykas. Mano požiūriu, šiais laikais žodis „myliu“ tapo labai nuvalkiota tarp porų. Gal todėl, kad jis dažniausiai vartojamas tarp asmenų, kurie nejaučia to TIKRO jausmo? Nežinau. Bet pirma mintis, išgirdus šį žodį, man MEILĖ yra STIPRUS RYŠYS, ATSIDAVIMAS, ATSAKOMYBĖ IR IŠTIKIMYBĖ, jei kalbame apie žmogų ir šeimą.

Kaip artimieji priėmė žinią, kad rašote knygą ir kad ji pradžiugins tikrai ne vieną skaitytoją?

Artimieji nežinojo, kad rašau. Sesės sužinojo tik tada, kai istorija jau buvo parašyta ir išsiųsta į leidyklą. Mama sužinojo tada, kai gavau pirmąjį atsakymą iš leidyklos. Visi buvo apstulbę, šoke. Kas mane pažįsta, mažiausiai to iš manęs tikėjosi. Mėgstu stebinti žmones .

Ką Jums davė knygos rašymas? Buvo daug nemigos naktų ar, atvirkščiai, - ranka tiesiog laikė rašymo priemonę ir žodžiai „liejosi laisvai“/savaime 

Knygos rašymas iš manęs atėmė nemiegotas naktis, savaitgalius, atostogas. Teko į darbą eiti vos dvi valandas miegojus. Bet nėra ko skųstis. Tai buvo mano pasirinkimas ir dariau savo noru. Knygos rašymas davė tik teigiamas emocijas. Man buvo tarsi terapija.

Kokia pagrindinę žinutę „neša“ Jūsų knyga skaitytojams?

Kad ir koks beviltiškas gyvenimas atrodytų, visada reikia tikėti ir kovoti už savo troškimus, nugalint visas baimes, nes galbūt vieną dieną gausite to, ko siekiate.

O kam rekomenduotum savo knygą?

Visiems, kas mėgsta romanus, veiksmą, įtampą ir meilę

Ar daug sulaukiate skaitytojų, galbūt net ir kritikų, komentarų? Kaip į juos reaguojate?

Kritikos aš nebijau. Pastabas, kritiką aš vertinu teigiamai. Jie gali daug ko išmokyti. Mes visi skirtingi, mūsų pomėgiai skiriasi, netgi tuos pačius dalykus mes priimame skirtingai, todėl normalu, kad žmonės kritikuoja. Tam buvau ir esu pasiruošusi. Nuo knygos išleidimo jau praėjo šiek tiek daugiau nei mėnuo. Skaitytojų žinučių sulaukiu kiekvieną dieną ir tai labai džiugina. Netikėtai sulaukiau ir vienos žinomos Lietuvoje rašytojos dėmesio. Susirašėme. Laukiu jos pastabų, komentarų, kritikos. Tiesą sakant, labiausiai kritikos ir laukiu. Laukiu, kada galėsiu padiskutuoti, paanalizuoti su žmonėmis, kurie turi savo nuomonę, požiūrį.

Ko palinkėtumėt tiems žmonėms, kurie norėtų parašyti knygą, bet nežino, nuo ko pradėti, nors galva, rodos, ūžia nuo minčių ir idėjų? Pasidalinkite savo patarimais ar patirtimi.

Sėsti prie kompiuterio ir rašyti. Man labai artimas žmogus pasakė, kad kiekvienas gali pradėti rašyti, bet ne kiekvienas baigti. Ir jis teisus. Todėl labai svarbu, kiek žmogus yra užsispyręs ir užsibrėžęs. Rašymo procese labai svarbi yra kantrybė. Jei nėra noro tą dieną rašyti, tai nerašykite, bet ieškokite įkvėpimo. Kai įkvėpimas atsiranda, viskas einasi „kaip per sviestą“. Visada šalia turėkite rašymo priemonę ir mažą užrašų knygelę, kad bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje atsiradus idėjai galėtumėte ją užrašyti. Svarbu yra nebijoti, negalvoti „ką kiti pagalvos perskaitę“. Daugelį tai stabdo. Nestabdykite savęs. Gyvename vieną kartą, tad, jei yra noro, tai ir rašykite. Linkiu visiems kantrybės ir sėkmės kūrybos procese.

Jei nebūčiau rašytoja, būčiau...?

Esu tas, kuo noriu būti. Esu ten, kur noriu būti. Esu su tais žmonėmis, su kuriais noriu būti

Didžiausias autoritetas...?

Vienareikšmiškai Nr. 1 - mano mama. O šiaip, autoritetų yra labai daug ir iš įvairių sričių.

Labiausiai mane skatina kurti...?

Šiandien labiausiai skatina ir stumia kurti skaitytojai.

Lyg užsiminei apie planus kitai knygai... Ar jau pradėjai naują kūrinį?

Labai norėčiau pradėti naują kūrinį, bet jaučiu spaudimą dėl antrosios „Meilės įkaitė“ knygos dalies, tad naujam kūriniui reikės dar laiko.

Gyvenimo siekiamybė, susijusi su kūryba, yra...?

Paklauskite šio klausimo, kai būsiu parašiusi bent tris knygas. Šiandien sunku save vertinti, kaip rašytoją. Dar vis pratinuosi prie naujo statuso. Man tai yra vis dar nauja sritis, „nepažinti vandenys“, todėl esu tik pratinimosi bei pažinimo stadijoje ir šioje srityje sau kol kas tikslų nekeliu.