°C
      2018 12 18 Antradienis

      Pokalbis su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Zigmu Vaišvila

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      2018-07-09 13:00:00
      2018-07-09 13:00:00

      Neseniai NSGK pirmininkui V. Bakui pasiūlėte atsakyti į klausimą apie tai, kur dingo milijardai litų, kai įstojome į eurozoną. Šis rezervas tapo Lietuvos banko, o tuomet, įstojus į eurozoną, jie tapo Europos centrinio banko pinigais. Kaip minėjote, šie milijardai buvo "nušvilpti". Kaip manote, ar V. Bakas atsakys į šį klausimą? Ar įmanoma grąžinti šį rezervą mūsų Valstybei teisiniu keliu?

      ZV: Prieš euro įvedimą Lietuvoje Lietuvos banko valdomos mūsų valstybės užsienio atsargos (piniginės lėšos, auksas, vertybiniai popieriai) 2013-12-31 d. buvo 8,468 mlrd. JAV dolerių. Jomis 107% buvo padengtas Lietuvos banko emituota Lietuvos valiuta - litas. Buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko R. Šarkino ir buvusio finansų ministro A. Butkevičiaus su Europos Centriniu Banku (ECB) pasirašyta deklaracija Lietuva buvo įsipareigojusi išsaugoti 100% lito padengimą iki įstojimo į euro zoną. Po to, kai 2014 m. pradžioje Lietuvos Seimas pakeitė Lietuvos banko įstatymą ir perdavė Lietuvos bankui šias mūsų valstybės atsargas, jos tapo jau ne mūsų valstybės, o Lietuvos banko. Šie 8,468 mlrd. JAV dolerių (per metus laiko iki 2014-12-31 d. gal tai kiek pasikeitė) drauge su visu Lietuvos banku ir jo turtu nuo 2015 m. sausio 1 d. tapo ECBS, kurią vado ECB, dalimi. Beje, Graikijai stojant į euro zoną, jos valiuta drahma buvo padengta tik apie 50%. Lietuvos valdžios melą prieš stojant į eurozoną, kad mes nepraradome valstybės rezervo, paneigia ES Pinigų politikos direktyva, kurios 5 str. nustato, kad ECBS laikys ir valdys visas Lietuvos užsienio atsargas, o ECB išimtinai duos leidimus išleisti banknotus (105a str.).Todėl Lietuvos Konstitucijos 125 str., teigiantis, kad ir Lietuvos bankas gali emituoti pinigus, liko tik parodija.

      Atvirai mums stojimo į euro zoną apibūdino tik Graikijos premjeras, 2015 m. padėkojęs, kad įstojome į euro zoną padėti ir Graikijai. Graikijai, kuri jau tuomet buvo gavusi per 240 mlrd. euro paramą, 2015 m. buvo panaikinta didžioji dalis skolų privatiems, bet ne ES struktūroms ir TVF, investuotojams.

      Kitą esminę mūsų problemą 2014 m. sukūrė Lietuvos finansų ministerija, kaip Vyriausybę atstovaujanti institucija, atsisakiusi nuo atsakomybės reguliuoti šiuos procesus, kiek jie begali būti reguliuojami neturint savo valiutos. Tai padaryta pažeidžiant Lietuvos Konstitucijos 5 str. (valdžios galias riboja Konstitucija) ir 94 str. (Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvarko krašto reikalus). To neatsisakė save bent kiek gerbianti euro zonos valstybė, jų parlamentai ir vyriausybės. Lietuvos vyriausybei atsisakius šių savo konstitucinių galių, Seimas šias mūsų Vyriausybės konstitucines galias (drauge su užsienio atsargomis) perdavė Lietuvos bankui, o drauge su juo šios visos galios ir užsienio atsargos  2015 m. sausio 1 d. atiteko viršvalstybinei institucijai – ECB, kuriam daryti įtaką Lietuva negali. Tai, kad Lietuvos bankas, kuris jau nebėra mūsų valstybės – tik taip neteisingai vadinasi) šiomis atsargomis naudojasi, nereiškia, kad jos priklauso mūsų valstybei.

      Todėl tai reikia vadinti ne tik nusikaltimu, prarandant mūsų valstybės užsienio atsargas, bet ir išdavyste. Lietuvos Seimui dėl euro įvedimo net 29 kartus pakeitus Lietuvos banko įstatymą, taip vadinama Lietuvos prezidentė vetavo bet kokius taip vadinamo Lietuvos Seimo bandymus nors kaip nors paveikti Lietuvos banką. Po taip vadinamos Lietuvos Prezidentės veto taip vadinamas Lietuvos Seimas sutiko su nuostata, kad Lietuvos bankui panorėjus ar Seimui paprašius Seimas iš Lietuvos banko gali gauti nekonfidencialią informaciją. Tačiau kad jos paprašyti, reikia žinoti, ką ECB nutarė. Pagal jau minėtą Protokolą dėl ECB ir ECBS jie patys sprendžia, kas konfidencialu, kas ne.

      Buvo pakeistas ir Valstybės kontrolės įstatymas, nustatant, kad ji neturi teisės tikrinti Lietuvos banko. Net iki psichologinių niuansų viskas buvo apgalvota - prieštaraujant Valstybinei lietuvių kalbos inspekcijai Seimas įteisino nelietuvišką šios valiutos pavadinimą lietuvių kalboje – ne euras, o euro. Latviją privertė šią valiutą vadinti eiro.

      Manau, kad V. Bakas net piršto nepajudins dėl šių klausimų. Ar įmanoma šias lėšas ir galias susigrąžinti? Tai - jau platesnis klausimas. Jei atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę buvo remtasi Lietuvos įstojimo į TSRS nepripažinimo principu, tai šiandien turime aiškius teisinius pagrindus – teisiškai šleivame referendume dėl Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą balsavo ne privalomi ¾ (t.y. 75 %) visų balso teisę turinčių Lietuvos piliečių, o tik 57 %. Manau, kad tik dėl šios priežasties liko nepakeistas Lietuvos Konstitucijos pirmasis skyrius, nustatantis mūsų valstybės pagrindus – Lietuva yra nepriklausoma ir demokratinė respublika. Todėl labai skaudus yra skubotas ir neapgalvotas ką tik priimtas referendumo įstatymo pakeitimas, kuriuo Seimas mano sumažinęs konstitucinę normą keisti mūsų Konstitucijos 12 straipsnį dėl pilietybės. Referendumo įstatymas nepakeičia Konstitucijos, kurios XIV skyrius nustato reikalavimus Konstitucijos keitimui. Nesuprantu Seimo logikos ir beatodairiško skubėjimo keičiant referendumo įstatymą. Net Seimo Teisės departamentas pateikė raštišką išvadą, kad toks referendumo įstatymo pakeitimas prieštarauja mūsų Konstitucijai. Ko siekiama šia sumaištimi? Gal Seimo diskreditavimo? Tačiau ir Seimo nariams laikas išmokti galvoti, ką daro.

      - Kokiu būdu mūsų Valstybė dažniausiai apvaginėjama "legaliai"? Turiu galvoje viešuosius pirkimus ir pan. sferas. Kiek jau esame, Jūsų žiniomis, praradę lėšų, kurios galėtų būti panaudotos Valstybės reikmėms, o dabar yra nežinia kur?

      ZV: Sutinku su jumis. Deja, suskaičiuoti šiuos kasmet prarastus milijardus sunku, neturint visos informacijos, Ją turi valdžia, tačiau besikeičiančios valdžios suinteresuotos ne tuo. Tai, kad V. Bakas paskelbė, jog valstybė turi susigrąžinti šiuos milijardus, yra smagu girdėti. Tačiau patikėsiu, kad kažkas pradės keistis, tik tada, kai matysiu realų darbą, o ne deklaracijas, Ir ne selektyvų darbą – tie yra blogiečiai, o tie yra neliečiamieji. Šiuo požiūriu V. Bakas jau atsiskleidė esąs šališkas. Bet yra ir kiti Seimo komitetai, kurie be specialių Seimo komisijų gali ir privalo kontroliuoti Vyriausybės ir savivaldybių veiklą.

       

      - Sutikome labai svarbią šventę - Valstybės dieną. Su kokiomis didžiausiomis problemomis dabar susiduria jau beveik tris dešimtmečius gyvuojanti Valstybė? 

      ZV: Svarbiausia problema – beatodairiška valdžios demagogija ir melas Lietuvos žmonėms, žiniasklaidos pririšimas prie valdiško spenio ir naudojimasis tuo. Visa kita yra išvestiniai dalykai.

      Dar būtina paminėti teisėsaugos problemą. Nebaudžiamumas ir savavaldžiavimas teisėsaugoje pasiekė tokį mastą ir tokią formą, kad tiems, kurie patys nesusiduria su tuo tiesiogaii ir savo kailiu to nepajunta, sunku net patikėti, kad taip gali dirbti teismai, prokurorai, policija ir kitos jėgos struktūros.

      Ar sveiku protu galima suvokti tai, kad Šiaulių policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo visas skyrius in corpore sėdi Panevėžio apygardos teismo kaltinamųjų suole ir laukia senačių dėl kaltinimų narkotikų ir kitos kontrabandos organizavimu, kitais, sveiku protu nesuvokiamais, panašiais sunkiais nusikaltimais?

      Ir taip vadinama Lietuvos prezidentė to nemato? Tai kokio velnio ji po „tulpės“ susirašinėjimo su buvusiu Seimo nariu Eligijumi Masiuliu atskleidimo ji dar skelbiasi esanti Lietuvos atkūrimo šimtmečio Dainų šventės globėja?

      Ar atkreipėme dėmesį į tai, kad šiuo susirašinėjimu Lietuvos prezidentė prašė tarpininkavimo, kad privati kompanija padėtų jai Seime „prastumti“ kandidatą į Generalinius prokurorus!?

      Po viso to dar vaidiname valstybę...

       

      - Bene didžiausia problema esate vadinęs politinę korupciją. Ką galima būtų padaryti, kad ji būtų jei ne sunaikinta, tai bent imta kur kas griežčiau kontroliuoti (jei ji išvis kontroliuojama)?

      ZV: Kadangi po paminėtų išskirtinio ryškumo politinės korupcijos pavyzdžių praktiškai niekas nesikeičia, todėl ir šiam, jau trečiam Seimui iš eilės, pasiūliau pakeisti prokuratūros įstatymą, numatant jame nepriklausomo prokuroro institutą. Šis įstatymo pakeitimas nereikalauja Konstitucijos keitimo, o nepriklausomą prokurorą, skiriamą Seimo  pozicijos ar opozicijos daugumos sprendimu konkrečioms byloms, kurių nenori tirti prokuratūros sistema. Suprantu, kad tai nelengvas ir „ilgas kelias per kopas“, tačiau reikia aiškintis ir viešai, ką būtina daryti.

      Visuomenėje akivaizdžiai kaupiasi ne tik nepasitenkinimas dabartine padėtimi, bet ir nepakantumas bei racionalūs pasiūlymai ir idėjos. Žmonės atsipeikėja, vis dažniau drįsta priešintis beviltiškai ir savimi užsimėgavusiai valdžiai.

      Visam šiam procesui vykti jau akivaizdžiai padeda ir sparčiai besikeičiantis tarptautinis kontekstas. Tik nieko nenorinti keisti Lietuvos valdžia nori tik švęsti ir toliau dalintis Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau jau atvirai vyksta ekonominis pasaulinis karas, kurio pasekoje Europos Sąjunga subyrės greičiau nei dėl Jungtinės Karalystės išstojimo. Europos Sąjungos valstybių grupės akivaizdžiai kristalizuojasi ir svarsto apie bendrą ir kontroliuojamą procesą, griūvant ar išsivaikštant šios dirbtinai suburtos sąjungos nariams. Tik mūsų valdžia apie tai nekalba. Tuo greitesnė bus jų griūtis. O Lietuva turi jau nedelsdama tam ruoštis, o ne gyventi rožinių svajonių ar karo su Rusija svajonės pasaulėlyje.

       

      - Neseniai Sąjūdžiui sukako trisdešimt metų. Kaip manote, Pats būdamas vienu pirmųjų ir aktyviausių sąjūdiečių, ar dabar įmanomas naujas Sąjūdis, Atgimimas? Ar daug žmonių, kuriems tai rūpi, ar daugelis tiesiog gyvena apie tai negalvodami? 

      ZV: Manau, kad psichologiškai sudėtinga ir neperspektyvu formaliai kartoti Sąjūdžio vardą ir manyti, kad jau vien tai padės išspręsti šiandienes mūsų problemas. Pakanka vien to fakto, kad Sąjūdžio vardas buvo pasisavintas vieno asmens ir tuo spekuliuojama „tikrojo patriotizmo“ korta vienos „išskirtinės“ partijos, veikiančios išvien su „išskirtine“ prezidente, naudai.

      Esmė yra ne pavadinimai, bet realūs darbai.

      Šaunią Tautos Tarybos idėją jau ne vienerius metus puoselėja ir visuomenei pateikinėja kolega signataras Algirdas Endrukaitis. Manau, kad būtinas kuo skubesnis visų aktyvių ir dirbti, o ne patekti į rinkiminius sąrašus norinčių asmenų ir organizacijų telkimasis.

      Šiuo metu net Sąjūdžio vėliava bandantis prisidengti Tautos forumas bent kol kas nepanoro veikti drauge su kitais asmenimis ar organizacijomis. Gaila. Taip galima daug ką diskredituoti.

      Reikia ne Sąjūdžio vardu naudotis, o teigiama Sąjūdžio patirtimi. Atgimimo metais veikė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas, jo taryba. LPS Seime buvo ruošiami ir po diskusijų aprobuojami įstatymų projektai, kurie buvo teikiami formaliai rinktai XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, kurioje Sąjūdis teturėjo vos keletą deputatų. Tačiau Sąjūdžio Seimo darbas, konstruktyvus Sąjūdžio ir visuomenės aktyvus spaudimas šiai formaliai valdžiai, bet ne koliojimasis ir ne mėgavimasis savimi – visa tai nuvertė kalnus. Ši formali Aukščiausioji Taryba priėmė daugybę labai reikalingų įstatymų, ne tik Lietuvos valstybinės vėliavos ir himno, valstybinės lietuvių kalbos, valstiečių ūkio, daugpartinės sistemos kūrimo, bet ir, pavyzdžiui, šiandien aptartą referendumo įstatymą. Veikė ir politinių partijų atstovų konsultacinė taryba. Tad reikia perimti ne Sąjūdžio vardą, nesirieti dėl jo, o perimti konstruktyvios Sąjūdžio ir visuomenės, politinių partijų veiklos patirtį ir pritaikyti ją šių dienų aktualijoms ir situacijai.

      Tuo požiūriu man patinka dalykiška idėja. Susibūrė organizacinis komitetas Lietuvos Visuomenės Tarybai suburti ar išrinkti. Šie žmonės ne vadovauti veržiasi, bet telkia žmones ir organizacijas į darbo grupes veiklai, bet ne rungtyniavimui dėl vadovavimo šiai būsimai ar kitai organizacijai.

      Tik per veiklą aiškės tikrieji Tautos patikėtiniai, kurie bus vienaip ar kitaip išrinkti, pavyzdžiui į Lietuvos Visuomenės Tarybą. Nepatinka kam pavadinimas, diskutuokite ir pavadinkite šią tarybą kitaip. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pavadinimas taip pat atsirado kaip mūsų situacijai, tarkime, psichologiškai ar taktiškai  gal būt labiau tikės pavadinimas, nei estų Liaudies fronto pavadinimas.

      Tad burkimės veiklai, o ne vadovavimui. Tik taip sukursime alternatyvą valdžiai, kuri tik tada bus priversta atsižvelgti į mūsų nuomonę ne tik prieš rinkimus.

      Ačiū.

      Skaityti komentarus