Bitės masiškai žūsta. Pavyzdžiui, 2014 metais Kanadoje žuvo 37 milijonai bičių. O to priežastys – masiškas chemikalų naudojimas įvairiose ūkininkavimo srityse. Viena chemikalų rūšis – tai insekticidai, priemonė naikinanti vabzdžius. Ji neatsirenka nutūpusių vabzdžių, visus juos veikia vienodai.

Apie bites kalbamės su Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos „Biodinamika Lt“ prezidente bei krautuvės, prekiaujančios biodinaminiais produktais, „Žalia rasa“ savininke Rasa Čiriene.

„Bitės – tai atskiras pasaulis, tai tobulumas.“ – pradeda Rasa pokalbį apie bites ir tęsia: „Bičių aktyvumo laikotarpiu avilyje gali būti apie 50-60 tūkstančių bičių. Jų gyvenimo trukmė apie 30 dienų. Tačiau, jeigu ji, nuskridusi ant obels žiedo paimti nektaro nutūps ant chemikalais nupurkšto žiedo, gali ir nebegrįžti, o vis dėlto sugrįžus, bičių-sargybinių, serginčių kitas bites nuo pavojų, į avilį gali būti neįleista, kaip chemikalo nešėja. Ir taip jos dingsta, dingsta, dingsta.“

„Natūraliai bičių labai trūksta, kaip tik todėl daug jų augina sodininkai. Pavyzdžiui, biodinamikai Gailiai, turėdami apie 100 ha sodų, laiko 150 ir daugiau bičių avilių. Tam turi savo bitininką, kuris dirba ištisus metus. Būtent jis atsakingas už derlingumą, nes jeigu nebus bičių, nebus ir sodų derlingumo. Pastebėsiu, kad biodinamikai jokių chemikalų nenaudoja.

Be bičių, kurios neša mums medų, tai yra kultūrinių, visame pasaulyje gyvena ir laukinės bitės. Jos taip pat apdulkina augalus, bet ir jos nyksta. Juk chemikalais purškiami ne tik kultūrinių augalų plotai, bet ir miškai. Be to, laukinės bitės nebūtinai skrenda ant kultūrinių augalų, kai auginant kultūrines bites, šiam tikslui žmonėms talkina ir nešiojami aviliai.

„Perskaitykite knygą apie bites, parašytą Majos Lundės. Tai nuostabi knyga,“ – pataria Rasa. –„Knygos autorė – norvegė, jauna geniali moteris. Iš pradžių ji pati nieko nežinojo apie bites, tad darė ilgą tyrimą. Knygoje aprašoma tiek devyniolikto amžiaus pabaiga, tiek dabartiniai laikai – Amerika bei ateities Kinija, 2098-ieji metai, kai visos bitės jau yra išnykusios. Čia pasakojama, kad Knijoje, kur yra didžiuliai masyvai sodų, moterys eina su plunksnelėmis, su paukščių plunksnomis, ir dulkina medžius. Ir Kinijoje jau dabar taip yra.

Kaip turbūt žinote, yra savidulkiai augalai, tačiau didžiajai jų daliai tam, kad užsimegztų vaisius, reikalingas apdulkinimas. Natūraliai apdulkintojai yra vabzdžiai arba vėjas, tačiau to trūkstant, norint turėti derlių, tai tenka daryti žmonėms.“ – užbaigia Rasa. Ar esame pasiruošę tokioms pasekmėms?

Minėtosios knygos autorė Maja Lunde teigia: „Jei bitėms iškils pavojus, iškils pavojus ir Žemei“.

Tad kuo mes galime prisidėti apsaugodami tiek bites, tiek Žemę? Juk tie maži vabzdžiai taip stengiasi dėl žmogaus ir visos Žemės gerovės, o ką mes pajėgtume dėl jų nuveikti?