Vis daugiau žmonių pažindami gamtą, joje vykstančius procesus, šiuos jau gan įprastus terminus keičia kitais, dažnai priešingais. Piktžolės jiems tampa geržolėmis, o kenkėjai – pranešėjais, kad kažkas netvarkoje.

Vienas tokių žmonių – tai pasaulyje žinomas Z. Holcerio permakultūros (savaime atsikartojančios gamtinės žemdirbystės) pradininkas pats Zepas Holceris, kurio žinių bagažas šioje srityje kauptas apie penkiasdešimt metų. Jo veiklos principas – pažinti gamtą, joje vykstančius procesus ir veikti prisiderinant prie jų.

Z. Holcerio nuomone, sveikoje aplinkoje nėra su kuo kovoti, kadangi pati gamta yra tobula, todėl labai svarbu susimąstyti, kaip pasirinktas ūkininkavo būdas gali paveikti gamtą. Juk pasistengus prisiderinti prie joje vykstančių procesų, didžioji dalis neapgalvotų darbų tampa visiškai nereikalingais ir netgi klaidingais. Gamtoje kiekvienas gyvas organizmas turi savo paskirtį, o čia vyraujanti darna pažeidžiama paties žmogaus. Tad ir kalbant apie vadinamuosius kenkėjus, apmąsčius jų atsiradimo priežastis, užtenka tiesiog pakeisti sąlygas, ir gamta pati atskuba į pagalbą. O vien simptomų šalinimas, iš esmės neišsprendžiant problemos, pareikalauja gan daug laiko ir jėgų.

Tad vis labiau pažįstant gamtą, įsiklausant į ją, suvokiamos ir vieno ar kito vyksmo priežastys. Štai kad ir „kenkėjų“ plitimas. Vienas iš svarbių tai lemiančių, Z. Holcerio akcentuojamų, veiksnių yra dabar toks populiarus monokultūrų auginimas. Būtent monokultūrose prasideda staigus masinis vienos rūšies gyvių dauginimasis, kai jie čia randa gausybę maisto. Natūraliems jų priešininkams tokioje aplinkoje nesant palankių sąlygų, nevyraus ir pusiausvyra. Kultūrų įvairovėje, įprastoje gamtai, tokio pobūdžio problemų nekils, kaip ir tokiomis sąlygomis bus natūraliai sureguliuota ligų plitimo rizika. Taigi, pasak Z. Holcerio, kuo sistema įvairesnė, tuo ji stabilesnė.

Taip pat pusiausvyros išderinimui įtakos gali turėti ir „tvarkingi“ sodai bei daržai. Nes ir čia gamtos pagalbininkams vargiai atrandant sau buveines, sąlygos plisti kenkėjams bus išties palankios, o šiam procesui prasidėjus, natūralios pagalbos jūs nesulauksite.

Kalbėdamas apie „tvarką“ Z. Holceris aptaria ir kitus jos padarinius. Štai keli jų. Lysvėms su daržovėmis bei vaismedžiams kilęs pavojus perdžiūti, lemiąs didesnį jų laistymo poreikį. Maistingųjų medžiagų iš dirvos išplovimas (padažnėjusio laistymo rezultatas). Kylanti būtinybė naudoti trąšas (kai jos dirbtinės, žemėje naikinama gyvybė). Apsunkintas humuso formavimasis dėl plikos dirvos bei, naudojant dirbtines trąšas, naikinamos žemėje gyvybės.

Ir tai tik kelių gamtos reakcijų nusakymas į vieną ar kitą žmogaus veiksmą. Tačiau yra ir kitas kelias, kuriuo dalinasi Zepas – tai žemės apdirbimas, suprantant natūralius procesus, tuo ne tik įdedant mažiau darbo, bet ir sulaukiant didesnio pasisekimo.

Vis dėlto, jau susidūrus su kenkėjų antplūdžiu, šiai situacijai pailiustruoti, Z. Holceris pasakoja pavyzdį apie vaismedžius apnikusius amarus, pranešančius, jog trūksta natūralių jų priešų (tai būtų boružės, auslindos, serbentinės žiedmusės ir auksaakės, įvairūs vorai ir vabalai, paukščiai ir t. t.) ir jiems tinkamų buveinių, kaip stambi struktūra ant žemės, dar akmenys, ataugos, lapija. Joms esant, pagalbininkai, ėmę daugintis atitinkamai amarų populiacijai, vėl atstatys pusiausvyrą, tad kovos nė neprireiks.

Gamtoje viskas vyksta pagal savus dėsningumus, svarbu suvokti tai ir leisti jai veikti. Nors žmonės gan dažnai griebiasi jiems geriau žinomų cheminių priemonių, tačiau šis pasirinkimas patiems gali tapti rykšte, kai bus sulaukta visiškai atvirkštinio efekto. Juk dauguma kenkėjų yra atsparesni už savo natūralius priešininkus, vadinasi, situacijai susiklosčius taip, jog pagalbininkų nelieka, dalis kenkėjų išgyventų, kita jų banga pridarytų daug daugiau žalos.

Kalbėdamas apie vienos ar kitos augalų rūšies masišką plitimą, Z. Holceris pataria labiausiai atkreipti dėmesį į dirvos sudėties balansą. Ši priežastis, jo nuomone, yra bene dažniausia. Bet gelbsti čia ir žinojimas, jog kiekvienas augalas gamtoje turi savo priešininką, tad, apdirbant žemę ir paliekant jiems pakankamai laisvos vietos, jie taip pat viens kitam padės. Kaip ir vertingiems daržo pagalbininkams sukūrus tinkamas gyvenamosios aplinkos sąlygas, prireikus, jie visada atskubės į pagalbą. Įdomu sužinoti, kas jie? Štai keletas jų, išvardintų Z. Holcerio: tai trapusis gluodenas, driežai, ežiai, įvairios paukščių rūšys, amfibijos, vorai ir plėšrios erkės (Gamasida), taip pat įvairūs vabzdžiai – boružės, daugybė žygių rūšių, žiedmusės ir auksaakės, auslindos, vyčiai, laumžirgiai bei daugelis kitų.

Remiantis gan panašiais principais kuriami ir biodinaminiai ūkiai. Į juos žvelgiama kaip į vientisą organizmą, kuriame vyrautų kiek įmanoma darnesnis sąveikavimas su gamta. Čia svarbus bioįvairovės išsaugojimas bei mažų biotopų buvimas.

Sąveikavimas su gamta gali tapti netgi savotiška žmogaus kūrybiškumo išraiška, kai sukuriama ir ypatinga ūkių atmosfera. Savo įspūdžiais, patirtais Airijos biodinaminiame ūkyje, dalinasi Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos „Biodinamika Lt“ prezidentė bei krautuvės, prekiaujančios biodinaminiais produktais, „Žalia rasa“ savininkė Rasa Čirienė.

„Airijoje man labai patiko. Tai keltiška šalis, turinti mažus žemės ūkelius. Teko pabuvoti 50 ha ūkyje, kuriame auginama 30 Šarolė veislės galvijų. Ūkiai tenai atskirti sukrautomis iš akmenų gyvatvorėmis, kurios apaugintos gervuogėmis, avietėmis, šeivamedžiais, kitais savaime suaugusiais augalais ir tai sukuria ypatingą atmosferą. Jeigu žvelgti ūkiškai, kaip įprasta mums, – tai neišnaudoti žemės plotai, juk nuo dešimties hektarų gal koks pusė nusirėžia, tačiau biodinamikai, atvirkščiai, stengiasi tokias tvoras pasidaryti, nes tai visokių vabzdžių, paukštelių ir kitų gėrių buveinė. Paukštelis, susikrovęs ten lizdelį, atsidėkodamas gelbsti išlesdamas įvairius vikšrus darže.“

Sąveikos su gamta mokomasi mažais žingsneliais, juk tai žmonėms dažnai atrodo taip neįprastai. Čia Rasa pateikia pavyzdį iš lietuvių biodinaminio ūkininkavimo patirties:

„Štai, kad ir biodinamikai Gailiai vis mąstė, kaip jiems su vikšrais kovoti. Mūsų mokytoja Margarita patarė jiems užsiveisti paukščių. Nuostaba buvo didžiulė: – Jūs gal juokaujate, juk tai ne vištos, – sureagavo ūkininkai. Išgirdę patarimą lesinti paukščius kiekviename savo hektare, kurių viso 100, po lesyklėlę pastatė. Ir ką gi? – Pirmą žiemą lyg būtų visi Telšių rajono paukščiai pas mus suskridę, nespėjome ir saulėgrąžų pirkti. Atrodo, ir iš kur jų tiek daug, – pasakojo Gailis. Pavasarį jie pradėjo inkilus kelti ir čia apsigyvenę paukščiai pagelbėjo nulesdami visus bereikalingus vabaliukus. Štai kokia simbiozė.“

Tad kiekvienam rinktis ar, net neišsiaiškinus priežasčių, kovoti su simptomais, ar, jau pažinus gamtoje vykstančius procesus, imti bendradarbiauti su ja. Kuris pasirinkimas būtų palankesnis tiek mums patiems, tiek mūsų aplinkai?