Verslininkas labai supyko, greitai pasiėmė kelis akmenis ir metė į šunį, bet nė vienas nepataikė. Šuo pabėgo.

Nuvykęs į savo biurą, verslininkas sušaukė bendrovės vadovų susirinkimą ir jo metu išliejo ant jų savo pyktį. Vadovai taip pat susinervino dėl savo viršininko pykčio ir savo blogą nuotaiką išliejo ant jiems pavaldžių darbuotojų. Šių reakcijų grandinė tęsėsi iki žemesnio lygio darbuotojų, kol galiausiai pasiekė įmonės pasiuntinuką.

Pastarasis įmonėje neturėjo pavaldinių. Taigi, pasibaigus darbo laikui biure, jis pasiekė savo namus. Jo žmona atidarė duris ir paklausė jo: - Kodėl šiandien taip vėlai grįžai iš darbo?

Pasiuntinukas, įtūžęs dėl darbuotojų jam parodytos nepagarbos piktai riktelėjo ant savo žmonos:
- Aš ateinu į biurą ne žaisti futbolo, o dirbti, todėl neerzink manęs savo kvailiais klausimais!

Tai išgirdusi, žmona supyko, kad be jokios priežasties gavo barti ir savo pyktį nukreipė į sūnų, kuris žiūrėjo televizorių. Ji piktai tarė jam: - Viskas, ką tu darai namie - žiūri televizorių. Juk tau neįdomu mokytis! Išjunk televizorių!
Sūnus labai susinervino ir išėjęs iš namų pamatė pro šalį einantį šunį, kuris gailiai žiūrėjo į jį. Jis paėmė akmenį ir iš pykčio bei nusivylimo metė į šunį. Šuo, gavęs netikėtą smūgį akmeniu, inkšdamad iš skausmo pabėgo. Tai buvo tas pats šuo, kuris ankstų rytą įkando verslininkui.

Moralas: Pjauk, ką pasėjai. Taip jau gyvenime yra. Darykite gera - ateis gera, darykite bloga - ateis bloga. Taip sukasi gyvenimo ratas.

Gražaus ir šilto mums vasariško savaitgalio!