Jūsų nuomone, santykiai – tai darbas ar malonumas?

Kartais darbas, kartais malonumas.

Dabar, kai supratimas apie bendravimą, apie šeimą toks paviršutiniškas, sakyčiau, daugiau darbas negu malonumas. O malonumas gali pasijusti tik po daugelio metų įdirbio, jeigu šeima nesuyra.

Tai darbas pirmiausia su savimi. Nes dabar problemos dažnai kyla, kai šeimoje vyras ar moteris, dažniau moteris, turi labai daug reikalavimų. Šeimą norima sukurti būtinai pagal savo supratimą.

Bet juk suranda vienas kitą du visiškai skirtingi žmonės. Kiekvienas žmogus yra išskirtinis, ypatingas ir susiduria du visiškai išskirtiniai, ypatingi pasauliai, tad, pirmiausia, derėtų pažinti vienas kitą.

Iš pradžių tvyro susižavėjimas, bet jisai praeina. Susižavėjimo metu viskas regima kitaip, taip, kaip norima matyti: sava svajonė, savo susikurtas vaizdinys. Tačiau šiam etapui pasibaigus, išvystamas tikroviškesnis vienas kito paveikslas. Čia ir prasideda darbas, tikras darbas, tikras susipažinimas vienam su kitu.

Kaip patartumėte elgtis, kad tas susipažinimas praeitų kiek įmanoma sklandžiau?

Svarbu yra neprimesti savo norų, savo įsivaizdavimų: „Štai aš galvojau, kad tu esi toks ir toks, o pasirodo tu ne toks“. Žymiai geriau tiesiog susipažinti: „O, tu pasirodo esi šitoks, ir tai įdomu!“. Taip, tas darbas, kuris vieniems galbūt yra darbas, gali tapti ir malonumu, nes iš tikrųjų labai įdomu pažinti kitą pasaulį. Mes esame smalsios būtybės ir kito žmogaus pasaulyje galime atrasti labai žavių, nepažintų dalykų.

Šeimos pagrindas turėtų būti meilė, o meilė šeimoje išbūna tuomet, kai žmonės viens kitam suteikia kuo daugiau laisvės. Pradėjus kilti reikalavimams, lūkesčiams, sąlygoms, meilė ima trauktis. Ir dažnai atsitinka taip, kad tų lūkesčių ir reikalavimų tik daugėja ir daugėja, tada sakoma, kad meilė užgeso.

Darbas su savimi čia svarbus tam, kad nepanirti į tuos lūkesčius ir reikalavimus, kuo mažiau reikalauti vienas iš kito, o pasistengti priimti taip, kaip yra. Meilė yra priėmimas, priėmimas to žmogaus, koks jis yra: tinka ir patinka toks, koks yra. Susipažįsti, pamatai, atrandi kažką naujo tame žmoguje ir priimi tai: „Aha, tai irgi yra jis arba ji.“, be reikalavimų, kad pasikeistų ar būtų kitoks. Tuomet viskas bus gerai, tuomet meilė kaip tik augs ir šeima taps vis darnesne.

Laisvė – tai priėmimas, kai leidžiu žmogui būti tokiu, koks jis yra. Tai esminis momentas. Tokiu atveju, kai poroje vienas kitam suteikiame laisvę būti savimi, meilė bus išsaugota.

Jūsų įvardijama laisvė, meilė be jokių reikalavimų, be lūkesčių. Negi kuriant santykius jokių pareigų nėra?

Mylintis žmogus automatiškai stengsis, kad jo mylimajam būtų gerai. Ir tai nelaikoma pareigomis, tai vyksta savaime.

Taip kaip draugas draugui nori, kad būtų gerai, taip ir mylintis žmogus, kuris jaučia, kad gali būti savimi ir yra už tai dėkingas, dėl to jam gera būti šeimoje, stengsis palaikyti tą gerbūvį, psichologinį gerbūvį ir norės išsaugoti jį. Tad darys visa ką, kad ir jo mylimajam būtų gerai. Tuomet ir pareigų kaip tokių nelieka, tai vyksta savaime (vienas kitu pasirūpinama, padedama, tariamasi ir t. t.).

Juk, jeigu matai šalia laimingą žmogų, regi, kad jam viskas gerai, tai suteikia sparnus ir pačiam. Iš tikrųjų, mylimas žmogus šalia laimingas – tai viskas, ko reikia.

Štai vyro vienas iš pagrindinių tikslų gyvenime yra padaryti vieną moterį laimingą. Matydamas tą laimingą, džiaugsmingą moterį šalia, jis gali atsipalaiduoti ir ramiai užsiimti savirealizacija. Tokiam vyrui viskas seksis: jam seksis jo profesijoje, seksis su finansais. Laiminga moteris yra vyro sėkmės garantas. O moteris, regėdama, kad vyrui nuostabiai einasi, kad jisai patenkintas (gal vyrai tos laimės ir nemoka išreikšti taip, kaip moterys, gal čia daugiau moteriška savybė: krykštauti, džiūgauti, juoktis), jausdama vyro vidinę ramybę, atsipalaidavimą tame jausis puikiai. Juk kai vyrui viskas sekasi, tai ir visai šeimai sekasi, taip? Šeima yra aprūpinta. Taip jie būdami savimi vienas kitą ir papildo.

Atvirumas dabar turbūt ne taip dažnai sutinkamas reiškinys. Tam, kad nesukelti nepasitenkinimo ar, juolab, konflikto, savas mintis, jausmus žmonės linkę gniaužti viduje, bet kaži ar tai išeitis. O kokia Jūsų nuomonė apie atvirumą šeimoje?

Aš esu už atvirumą ir nuoširdumą.

Kas tai yra atvirumas? Atvirumas – tai buvimas savimi, sakymas to, ką manau, nesislapstymas, nesidėjimas kaukių, juo labiau šeimoje. Juk argi tai reikalinga? Iš viso, manau, kuo atviresni žmonės, tuo lengviau jiems bendrauti.

Tačiau atvirumas turėtų būti draugiškas. Jeigu žmogus yra draugiškai nusiteikęs, tai yra mylintis žmogus, draugiškai nusiteikęs kitų žmonių atžvilgiu, tada atvirumas nėra žeidžiantis, nes tokiu atveju nenorima, kad kažkas pasijustų blogai.

Dabar dažnai galvojama, kad atvirumas, savo nuomonės sakymas galėtų įskaudinti – tai yra netiesa. Įsiskaudinama tada, kai atvirumas tampa nurodinėjimu, reikalavimu, netgi savo nuomonės primetimu, kaip pavyzdžiui: „Man atrodo, kad neteisingai kažką mąstai, darai, gyveni“. Tai jau ne atvirumas, o teisuolio pozicija, kai žmogus, kuris jaučiasi teisus (taip, jis savo pasaulyje ir yra teisus, bet jo teisumas kito pasaulyje gal visiškai yra netinkamas), bando įbrukti savo matymą kitam.

Aš kalbu apie tokį atvirumą, kai sakoma: „Taip, man atrodo taip ir taip, bet aš galiu klysti.“ arba „Mano pasaulyje yra taip ir taip, bet tai nereiškia, kad tavo pasaulyje tai tinka, tu pasižiūrėk, tu renkiesi“. Būtent šitoks atvirumas yra draugiškas. Tuomet galima drąsiai sakyti tiesą, būti savimi ir tai žmonių neskaudina. Kaip tik, netgi padeda.

Sakote, atvirumas – tai ir buvimas savimi. O juk vienokie ar kitokie poelgiai ne visuomet gali būti priimtini antrajam iš dviejų. Asmeninėje plotmėje gal kiek paprasčiau laviruoti, o kaip elgtis, kai tai paliečia idėjinius dalykus, kaip susidėlioti, kas yra svarbiau?

Tai jau diplomatijos menas: menas tartis, menas pateikti savo supratimą taip, kad žmogus atjaustų, įsijaustų, kaip tu jautiesi, menas surasti tinkamą variantą abiems. Čia ir įdomumas tame, ta paieška, suradimas kažko bendro ir vėlgi, jeigu vyrauja meilė, labai daug yra ir nuolaidų iš abiejų žmonių pusės.

Taip, galbūt man tai ir nepriimtina, bet juk gal galiu pasikeisti ar kažką pakeisti, kad būtų labiau priimtina, vardan savo mylimo žmogaus. Stengtis ne dėl savęs labiau, bet ir neprarandant savęs, o pagalvoti apie žmogų, esantį šalia, kad ir jam būtų komfortiška, ne tiktai man. Tai yra aukso viduriukas, tai ir yra augimas.

Dabar dažnai bijoma vienatvės, nežinau dėl ko, galbūt galvojama, kad, kai esi vienas, bus sunkiau. Iš tikrųjų, nėra sunkiau, tik vienatvė nesudaro tiek galimybių augti, keistis ir pažinti save, nes būnant vienam, šalia nėra žmogaus, kuriame lyg veidrodyje gali matyti save.

Tad viskas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio, nuo lankstumo, gebėjimo priimti, mylėti. Būtent šie dalykai palengvina gyvenimą šeimoje, gelbėja būti tiek dėkingu, tiek laimingu. Poroje turime nuostabias galimybes augti ir už tai galime dėkoti savo mylimajam.