Literatūriškas požiūris į džiazą: kas bendro tarp Ričardo Gavelio „Vilniaus džiazo“ ir Birštono džiazo festivalio?

Sunku rašyti apie džiazą, kai esi baigusi lietuvių filologijos studijas. Apie džiazą ilgą laiką žinojau tik iš muzikos pamokų ir...literatūros! Kiekvieną kartą prisiminus Birštono džiazo festivalį nesąmoningai prieš akis šmėstelėdavo ir Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus Džiazas“. Ir, nors su Birštono džiazo festivaliu jis nieko bendro neturi, tačiau kaskart pagalvojus apie gyvenimą, kaip džiazą, visgi kyla tam tikrų sąsajų. Pavyzdžiui, skaitydama Gavelio romaną jauti jį lyg džiazo muziką, kurioje net ir mažiausias skambesys turi didžiausią prasmę, tačiau reikia visa tai mokėti išgirsti.

Kadais R. Gavelis viename pokalbyje apie savo knygą „Vilniaus Džiazas“ yra pasakęs: „Aš tik stengiausi netrukdyti personažams groti savas melodijas, savas temas. Leisdavau toms temoms plėtotis pagal savą logiką, nieko iš išorės neprimesdamas.“ Išties, jauti, jog romanas – tarsi džiazo melodija skamba keliais tonais: pradžioj liūdnai, veikėjų noru pasitraukti iš gyvenimo, dar vėliau – be tvarkingų natų, gan balaganiškai, o pabaigoje suskamba daug balsų, kurie visą prieš tai „skambėjusį“ siužetą susieja tarpusavyje.

Ir, nors šiais laikais Gavelio romanas „Vilniaus džiazas“ nėra toks populiarus, koks jis buvo prieš daugybę metų, visgi jame galima atrasti to, kas artima XXI a. žmogui: romane pasakojama apie paprastus ir dar visai jaunus Vilniaus žmones, jų kasdieninius pasirinkimus...

Kai akys neramiai klaidžioja po knygos puslapius, matai, kaip fizikos ir matematikos studentai 1971-ųjų Vilniuje  turėjo išgyventi privalomą sovietinės sistemos išbandymą – karinę stovyklą, supranti, kokia laimė yra laisvė, žinojimas, jog laisvė tikrai yra kaip džiazas – visokia – ne tik linksma, bet ir su liūdesio gaidele... Supranti, jog liūdesys turi gelmę, o džiaugsmas dažnai būna tik paviršinis, trunkantis kur kas trumpiau nei liūdesys.

„Birštono Jazz“ festivalis: Trys dienos – daugybė tarptautinių pasirodymų

Tikriausiai niekas nepaneigs teiginio, jog viena iš įdomiausių patirčių yra matyti, kaip ant scenos kūrinius atlieka tarptautinės džiazo komandos. Ir to „Birštonas Jazz“ festivalio metu tikrai netrūks. Ir lai nesupyksta kalbininkai dėl to, jog festivalio pavadinimas ne visai lietuviškas ir atskleidžia tai, jog taip – jis yra skirtas tarptautinei auditorijai.

Džiugu tai, jog šiemet festivalį pradės beveik kiekviename džiazo festivalyje Birštone dalyvaujantis Kauno Bigbendas ir iš Meksikos kilęs Victoras Mendoza. Jų bendras projektas vadinasi „La Fiesta Latin Jazz“. Tad tie, kurie nori išgirsti aistringus džiazo ritmus, kviečiami apsilankyti būtent šiame pasirodyme. 

Apie tai, kokie atlikėjai dalyvaus jubiliejiniame „Birštonas Jazz“ festivalyje, galima plačiau paskaityti programoje: http://birstonasjazz.lt/programa/

Be to, atvykus į „Biršonas Jazz“ festivalį nuo pat pirmųjų minučių galima pajusti, jog šis renginys yra planuojamas ištisus metus. Jau tradicija tapęs Birštono džiazo atributas – ženklas, šiemet yra pianino klavišas su kepurėle. Šį ženklą sukūrė menininkas R. Kepežinskas.

Birštono džiazo festivalyje akis bus galima paganyti ir į džiazo foto parodą, kuri ir šiemet bus surengta kaip ir kiekvieno festivalio metu.

Džiazas – laisvės kalba, o rengiami „Jam Session“ dar labiau išlaisvina?

Kadais, kai dar sėdėjau mokyklos suole, ir istorijos pamokos dažnai keldavo nuobodulį, kartą išsakyta mintis pažadino iš „atmerktų akių miego“, mat išgirdau įdomią mintį, jog džiazas – tai laisvės kalba, kuria mes dabar drąsiai galime kalbėti.

Ta mintis man, dvyliktokei, tuo metu atrodė itin reikšminga. Būdama birštonietė itin laukdavau džiazo festivalių, nes jų metu miestas atgydavo, o tai, jog džiazas yra laisvės kalba, tuo metu man geriausiai atspindėdavo po viso festivalio dienos rengiami „Jam Session“.

Kai pirmą kartą nedrąsiai su keliais draugais ten nuėjau, negalėjau patikėti, kaip džiazas išlaisvina, sujungia ir atpalaiduoja žmones. „Jam Session“ metu skambėjo tų pačių atlikėjų, kurie dienos metu ant scenos pasitempę atliko kūrinius, muzika. Tik čia jau jie buvo labiau atsipalaidavę, čia jų gerbėjai galėjo juos pakalbinti ar net pabandyti su jais kartu pagroti – tai buvo kažkas fantastiško, ką iki šio ryškiai prisimenu, rekomenduoju patirti ir Jums!