Kalbantis su biodinamike Rasa Čiriene (Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos „Biodinamika Lt“ prezidente bei krautuvės, prekiaujančios biodinaminiais produktais, „Žalia rasa“ savininke), aptariame ir šią temą, dirstelint į praeitį ir žvilgsnį sutelkiant ties dabartimi.

„Tarybiniais metais Lietuvoje buvo labai dideli ūkiai, bet apie ekologiją, kaip tokią, ir apie natūralumą niekas tuo metu nekalbėjo. Buvo pilama salietra, kitokie chemikalai. Atrodė paprasta labai. Visi žinojo, kad užbėrei salietros ir auga gerai, bet juk salietra tai negyvos cheminės trąšos. Net ir žmonės, kurie dirbo su tais chemikalais, nežinojo nieko, nieks mums nieko nepasakojo. Tad jeigu įsivaizduojate, kad tarybiniais metais buvo labai švaru, tikrai to nebuvo“, – prisimena Rasa dar ne tokią tolimą praeitį.

O štai dabar vis labiau populiarėjančios bei vis daugiau apimančios ekologijos (švarios mitybos, gyvensenos) banga, šiame vartojimo laikmetyje skatina žmones susimąstyti apie jų pasirinkimus, o atsirandanti paklausa lemia ir pasiūlos kitimą. Tai ekologiški bei dar aukštesnio standarto biodinaminiai produktai, kurių kokybė jau kitokia. Šie produktai esti švarūs, kitaip tariant, neužteršti. Tačiau tai „ (...) dar ne viskas“, – priduria Rasa.

Pasak pašnekovės, pradėję maitintis švariais produktais žmonės net ir sulieknėja, kadangi valgo mažiau, nes iš maisto jie gauna kitą energiją. O štai greitas maistas, kuriame gausu įvairių maisto priedų, kaip skonio stiprikliai ir panašiai, kurio netgi skonis vienodas, duoda kitokį efektą.

„Taip, tau skanu, skrandis prikimštas. Bet praeina kiek laiko ir vėl norisi valgyti, nes tu negavai gyvybinės energijos“, –aiškina biodinamikė. „Mes esame tarsi laboratorija, juk maistas tampa mumis“, – tęsia ji. „O štai, jeigu nevalgai, tai gal gali ir numirti. Bet juk yra ir tokių žmonių, kurie ir nevalgo, ir nenumiršta. Reiškia jie gauna kažkokios energijos“, – apie dar nedaugeliui girdėtą mitybos būdą užsimena Rasa ir kelia klausimą: „Tad klausimas – ar mes valgome, kad gyventume, ar gyvename, kad valgytume?“.

Kaip bebūtų, maistas mūsų kasdienybėje įprastas ir svarbus dalykas. Todėl Rasa stebisi: „Man keista, kai žmonės nesidomi iš kur atsiranda maistas ir kaip bei kokiu būdu jis užauga.“ Ir toliau dalijasi savomis mintimis: „Dar prieš 25 metus, kažkas pasakojo, kad vakariečių vaikai paklausti, iš kur gauname pieno, paaiškindavo, kad iš violetinės „Milka“ karvės, besiganančios Alpių kalnuose arba iš „Aldi“ parduotuvės. 25 metams praėjus ir mes pradedame galvoti, kad motina „Maxima“ mus maitina. Bet juk pienas tikrai ne iš ten atsiranda.“

Taigi, štai kokiame taške esame dabar. Kiek mūsų vaikų dar žino, atrodytų, elementarius procesus? Kiek dar jie jaučia ryšį su gamta? Juk omenyje turima ne vien tik įprastos žinios apie maistą. Būtent tokiais žingsneliais prasideda ir platesnis pasaulio suvokimas: pažįstant save, supančią aplinką bei prisiimant atsakomybę už tai, kas vyksta aplink tave.