Internetinėje svetainėje www.personaloatrankoskitaip.lt Ramunė Vaičiulienė teikia konsultacijos paslaugas moksleiviams ir visiems tiems, kurie nori tinkamai pasirinkti profesiją. Įdomu tai, jog R. Vaičiulienės konsultacijų metu yra nesinaudojama įprastiniais testais, remiamasi veidotyra, kuri buvo naudojama nuo senų laikų graikų filosofo ir tyrinėtojo Aristotelio.

Ar tiesia, jog šiais laikais į Jus kreipiasi ne tik jaunesni, bet ir vyresnio amžiaus žmonės, jau nugyvenę pusę savo gyvenimo, bet vis tiek dar yra neatradę savęs, sau tinkamos profesijos?

Konsultacija labiau susidomi abiturientų arba tų moksleivių, kuriems reikia rinktis profilinius dalykus, tėvai. Tėvai patys dažniausiai ateina kartu su vaiku ir pagalvoja: o kas gi jiems labiausiai tiktų pagal jų savybes? Galbūt kažko nepastebi sukdamiesi kaip voverės rate? Mamos, auginančios vaikučius, taip pat patiria šią dilemą – pradžioje lyg ir renkasi darbą pagal profesiją arba dėl pinigų, išbando vieną ar kitą darbovietę ir lieka. O ko iš tikrųjų norėjo, jau gerai ir nebepamena. Tada pradeda blaškytis per įvairius savęs pažinimo seminarus, rankdarbių kursus, kad atrasti, o kas gi iš tiesų patinka. Pasirinkimų, pasirodo, nemažai, todėl galutiniame variante atsiduriama pas mane. Ir čia jau nebėra kur dingti, tenka priimti (arba ne) mano pusantros valandos pasakojimą apie save.

Ką tuomet patariate tokiems žmonėms?

Patarimai būna įvairūs, priklausomai nuo to, kokius pagalius ir kas kaišioja į ratus. Būna, jog su kai kuriais daugiau kalbamės apie santykius su žmonėmis, o su kitais - labiau apie darbą. Žmogus pats paprastai išsigrynina sau aktualius klausimus. Retai, bet ateina ir iš smalsumo, dažniau vyrai, žmonoms parekomendavus. Jie mąsto kaip tai, ką išgirdo panaudoti versle, santykiuose.

O ką daryti tuomet, kai įpusėjus studijoms yra suvokiama, kad tai ne tas kelias, kuriuo norima eiti? Tęsti? Mesti ir rinktis tai, kas vilioja?  

Labai daug kas priklauso nuo individualios situacijos. Reikia atsižvelgti į priežastis, kurios paskatino tokias mintis. Nepamiršti, kad studijos ganėtinai skiriasi nuo praktinio darbo. Dažniausiai žmogus nusprendžia taip todėl, kad pamato horizonte patrauklesnių profesijų, galbūt, tų, kuriomis didžiuojasi draugai. Visada kito daržas sodriau žydi. Jei susvyravo pasitikėjimas studijomis, galbūt jis ir nebuvo labai tvirtas, arba pasirinkimą lėmė subjektyvūs kriterijai. Aš už nebijojimą siekti to ko, norisi, nors aplinkiniams tai gali pasirodyti kaip blaškymas. Bet ne visada laikymasis numatyto kelio atveda prie laimės.

Ar renkantis žmogų darbo pozicijai Jums yra svarbiau jo žinios, ar visgi motyvacija? Ar į darbą priimtumėte tokį žmogų, kuris turi labai daug žinių, bet mažai motyvacijos?

Motyvacija – tai specifinių sąlygų, detalių rinkinys, kuris turi būti aplinkoje, kad žmogus atitinkamai jaustųsi. Iš kitos pusės, motyvacija žmoguje gana lankstus reikalas. Jeigu itin inovatyvus, dinamiką mėgstantis ir komunikabilus žmogus ieškotų darbo laiko patikrintoje, susiformavusiais įpročiais, biudžetinėje įstaigoje, galima sakyti, kad aplinka neatitiktų jo motyvacijos. Tačiau, iš kitos pusės, gal tai kaip tik suveiktų labai motyvuojančiai ir įkvėptų noro kažką keisti, veikti, kaip antai dabar, Vilniaus miesto savivaldybė pilna jaunų, inovatyvių žmonių, organizuojančių vilniečiams ir miesto svečiams skirtus renginius ir projektus. Kartais miegančiai motyvacijai išjudinti tereikia ekstra sąlygų  - padidėjusios atsakomybės už kažką, darbo atlygio sąsajos su rezultatu ir panašiai. Prie tam tikrų sąlygų žmogus tiesiog atbunda. Todėl jau darbo pokalbyje reikia gerai ištyrinėti, kokia darbo aplinka atitinkamą žmogų veiks motyvuojančiai, o kokia slopinančiai. Jei žmogus pasijunta apkrautas ir išnaudojamas, jo lūkesčiai darbo pozicijai itin dideli, toks žmogus gali lengvai prarasti motyvaciją, jo nesugundys net kavos pertraukėlės su kolegomis ar picos šeštadieniais.  Paprastai žmogų motyvuojančiai veikia jausmas, kad jis reikalingas, girdimas, jo idėjos priimamos.    

Ar dažnai užduodate klausimų, kurie yra susiję su neprofesine veikla? Pavyzdžiui, kokie tie klausimai būna?

Taip, būna tokių klausimų. Net ir renkant vadovus ar apibūdinant verslo partnerius svarbu paminėti, kokias laisvalaikio formas mėgsta žmogus. Tie klausimai gali būti apie hobius, kino žanrus, knygas. Atsakymų metu mikro mimikų pagalba paprastai tikrinu nuoširdumą. Labai vertinu jį, koks atsakymas bebūtų. Dažnai kandidatas turi nusiteikimą, kad kažkur jis bus maustomas. Aš to netaikau. Galima patikrinti žmogų, naudojant paprastus, nuoširdžius, be „pakištukų“ klausimus. Svarbu matyti, tai kas yra, o ne ką nori matyti.

Ką patariate tiems, kurie jaučiasi savęs nerealizavę? Kaip išsivaduoti iš stabilaus, nuolat geras pajamas teikiančio, tačiau širdžiai nemielo darbo?

Pirmas receptas tokiu atveju yra savęs pajautimas. Kartais žmogus ateina apsiginklavęs tokiomis nuostatomis, kaip „šito aš nedarau, nes man tai netinka, ir visai nesvarbu, kad nebandė. Arba dar visokiomis „brandžiomis“ socialinėmis normomis, per kurias sunkiai temato save. Jis jaučiasi „išsigryninęs“, bet dažniau užsidėjęs dar vieną rėmelį ant nosies, per kurį ir mato pasaulį. Žmogus susikuria daug prieštarų aplinkui, su kuriomis darosi nepakeliama gyventi. Tada ir atsiranda nemielas darbas, nemieli žmonėms. Ar kada susimąstėte, kad visi būname tame pačiame pasaulyje, keletas žmonių tame pačiame darbe, ir vienam pasaulis yra absoliučiai bespalvis, o kitam - ryškiomis spalvomis nudažytas. Kodėl taip atsitinka? Dėl požiūrio. Vienas žymus žmogus yra pasakęs: „Koks požiūris, toks ir gyvenimas“.

Todėl ne visada siūlau keisti darbą, kartais pakanka požiūrį pakoreguoti. Nukreipiu žmogų į reikiamą pusę ir, žinoma, apdalinu alternatyvomis. Nes žmogui visada patinka turėti iš ko rinktis.