Taip, rašė lietuvė ir šimtai lietuvių laikino.  Jie pyko, kam mergaitės broliui paliekamas šansas (nebandė suprasti, kad jis - jaunas, jam irgi sunku, bet nori klijuoti šeimą). Ir - dar blogiau - atsiradus PUIKIAI pasiturinčiai lietuvių šeimai, norinčiai įsivaikinti mergaitę LIETUVOJE, komentatorių pyktis nukrypo į juos.

“Progresyviems” buvo svarbu, kad tą mergaitę išvežtu kad ir į Mongolija, nes ten “buvo rožinis kambarys”.  Ar čia ne ubago mentalitetas? Nes atvykėliai buvo “faini žmonės”? Ir taip rašė influenceriai, kurie patys deklaruoja “laisvę”, kad jiems “nevarbūs pinigai”, tik “jūra, meilė, gamta, menas”...

Tačiau. Pvz. Lenkijoje stengiamasi tik ultra retais atvejais vaikus atiduoti įvaikinti užsieniečiams - nebent vienas iš tėvų - lenkas. “Mūsų mažai”, - sako Lenkijos prezidentas.

O LT mes tiesiog piktdžiugiškai stūmėme savo vaiką pas... zelandus!  Galisijoje irgi vyko panaši drama - 16 ir 17 metu sesės nenorėjo atiduoti įsivaikinimui broliuko į... Prancūziją! Nes toli, ne sava kalba, ne sava šeima!  Ir žinote, koks skirtumas - lygiai atvirkštinis, nei LT - visi FB gynė seseris, šeima ir vaiko teisę likti Galisijoje. Ir jis liko! Kol sesės taps pilnametės.

Patologiška neapykanta sau medicinoje turi pavadinama.  Net pas protingus, rodos, žmones ji gali slėptis! Gili, nesuvokta, neįsisamoninta neapykanta ar nuvertinimas ... savo šalies.

Išvykus gyventi kitur, pusę metų būnant ne Lietuvoje, jau laikome save kažkokiais “pasaulio piliečiais” (lyg tokie išvis egzistuotų). Kol kas tokių freelancerių-tėvynių-mylėtojų “global-happy-lover” nėra. Gal ir nebus. Na, komunizme buvo sakoma, kad mes neturim savų šalių ir mūsų namai - visur, bet mano babytė mokė “kas visų - tas niekieno”.

Ir - taip - psichiatrijoje neapykanta pačiam sau turi pavadinimą - oikofobija.

Net nesakant “nekenčiu Lietuvos”, ji tvyro kartais paslėpta tarp gražiu jūros nuotraukų, besišypsančių vaiku ar gražios svetimos gamtos. Kartais.  Visas tas varymas ant Lietuvos man ima darytis įtartinas. 

Leftejanti šiandienos Europa stengiasi rauti tautiškumą, gesinti šeimos svarbą, tyčiotis iš tikėjimo, skatinti ten visokias dažnai nevertingas “vertybes”, tačiau išliks tik tam leftejimui atsparios šalys. Lenkai, vengrai, austrai jau atsibudo, keliasi italai ir ispanai.

Ir tikiu - varyti ant Lietuvos pamažu taps blogu tonu.