Akmenės rajono viešoji biblioteka 2018 m. kovo mėnesį kvietė svečius į bibliotekos naujo pastato atidarymo šventę. Tai naujas etapas bibliotekos istorijoje, nes šių patalpų bibliotekai teko laukti daugiau kaip dešimtmetį. Iki persikėlimo į dabartines patalpas biblioteka tris dešimtmečius veikė ankštame, senutėliame buvusio vaikų darželio pastate, o jos vaikų literatūros skyrius spaudėsi poroje buvusių butų. Laukti buvo verta, nes dabar tai viena moderniausių bibliotekų Lietuvoje. Naujajai bibliotekai įrengti prireikė apie 2,8 milijono eurų valstybės, Europos Sąjungos ir Savivaldybės lėšų. Joje įdiegta nauja bibliotekos technologinė sistema RFID, kurios dėka saugoma knygų identifikacinė ir saugos informacija, nuotoliniu būdu tikrinami kiekvieno skaitytojo visi išsinešami leidiniai. Kiekvienas skaitytojas galės pats sau išduoti ir grąžinti leidinius be bibliotekininko pagalbos. Perskaitytas knygas žmonės dabar galės grąžinti bet kuriuo paros laiku.

Apie biblioteką ir jos istorinius pokyčius kalbamės su ilgamete šios bibliotekos direktore Zita Sinkevičiene.

Nuo kada dirbate Akmenės rajono bibliotekos direktore?

Direktore dirbu nuo 1998 m. Prieš tai dirbau Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja, o pradėjau dirbti vyr. bibliotekininke. Baigusi Telšių kultūros mokyklą gavau paskyrimą į Akmenės rajoną. Vėliau Vilniaus universitete studijavau bibliotekininkystę ir bibliografiją. Pati esu kilusi iš Kelmės rajono.

Nuo ko prasidėjo, gimė naujo pastato bibliotekai idėja, kaip ji vystėsi, kodėl tiek ilgai užtruko pastato statybos?

Kadangi pastatas, kuriame dabar atsidarė biblioteka anksčiau buvo viešbutis-bendrabutis tuo metu buvo svarstoma, ką su atsilaisvinusiu pastatu daryti. Buvo net minčių čia kelti kalinius, bet tuometinė merė E. Meškienė nusprendė, kad geriausia būtų pastatą pritaikyti bibliotekai. Tiesa, dabar iš buvusio pastato liko tik korpusas, visą kitą visiškai nauja. Tuo metu prašėm savivaldybės, kad planuotų tūkstančio kvadratinių metrų patalpas, o dabar turime dvigubai tiek ir tuomet nė negalėjome įsivaizduoti kokią įrangą ir kokį pastatą galiausiai gausime. Deja viskas užtruko dvylika metų, nes vis buvo stokojama finansavimo, todėl statybos būdavo stabdomos ir pastatas konservuojamas, vėliau gavus kažkiek pinigų darbai vėl tęsiami ir taip net keletą kartų.

Kokios yra dabar galimybės naujame pastate?

Bibliotekoje įdiegta pirmoji Lietuvoje bibliotekos technologinė sistema RFID, kurios dėka saugoma knygų identifikacinė ir saugos informacija, nuotoliniu būdu tikrinami kiekvieno skaitytojo visi išsinešami leidiniai. Dabar turime Vaikų erdvę, kurioje yra ne tik knygos, bet ir Žaisloteka, interaktyvus žaidimų stalas, kompiuteriai, multimedija. Užsienio kalbų skaitykla, Vokiečių knygų fondas, Kraštotyros skaitykla, kuri dalyvauja bendrame projekte su mūsų krašto dienraščiu „Vienybė“. Projekto esmė suskaitmeninti visus dienraščio numerius ir taip juos išsaugoti, bei padaryti prieinamus skaitytojams. Interneto ir periodinių leidinių skaitykla, Konferencijų salė su pačia naujausia apšvietimo ir įgarsinimo įranga, pritaikyta vertimui. Galima sakyti, dabar esame viena technologiškai šiuolaikiškiausių Lietuvos bibliotekų.

Kokių turite planų siekiant išnaudoti dabartines bibliotekos galimybes? 

Šiuos metus viešoji biblioteka ir jos filialai skiria Lietuvos Valstybes atkūrimo šimtmečiui paminėti: tai konferencijos,  seminarai, viktorinos, spaudiniu parodos, literatūriniai renginiai. Šiuos metus Seimas ir Vyriausybė paskelbė Simono Daukanto metais, Vydūno metais. Esu suplanavusi surengti konferencijų, seminaru, šiems metams pažymėti. Tradiciškai gegužės ketvirtai dienai turime poezijos renginį į kurį susirenka krašto literatai, taip pat rudenį, kuomet įteikiama S. Niūniavaitės vardo literatūrinė premija, Poezijos pavasario renginiai. Visada stengiuosi pakviesti ir profesionalius rašytojus, aktorius ar atlikėjus. Biblioteka dabar pritaikyta neįgaliesiems, todėl gegužį turėsime personalo mokymus darbui su neįgaliaisiais. Suplanuotų renginių turime iki pat metų pabaigos.

Kodėl pasirinkote bibliotekininkės profesiją?

Gal girdėjote tokį posakį: „aš savo vaikystę nusikėliau nuo vaikiškų knygų lentynos“. Aš prie knygų užaugau. Mama iš knygynėlio, kuris buvo Užventyje, Kelmės rajone, pirkdavo knygutes, o tėvas iš pagarbos knygai, dirbdamas melioracijoje, parnešdavo šviesos žinią į namus. Mano tėvelis negalėdavo palikti apleistose sodybose rastų knygų. Jas visas nešdavo namo. Jis net buvo parnešęs Mariaus Katiliškio „Ir miškais ateina ruduo“, tokios knygos buvo uždraustos, o aš jas skaičiau. Mano vaikystės knygas skaitė mano brolis, mano brolio vaikai ir jų vaikai tikriausiai skaitys. Tad ta meilė knygai ir paskatino rinktis tokią profesiją.

Esate Akmenės rajono literatų klubo „Žiemgalija“ pirmininkė, kokią vietą jūsų gyvenime užima poezija? 

Aš dievinu poeziją. Skaitau  tiek profesionalią lietuvių ar užsienio poetų klasikinę, tiek šiuolaikinę poeziją. Žaviuosi dainuojamąja poezija. Visada perskaitau rajono literatų kūrybą. Kadangi esu iš Kelmės, tad domiuosi ir Kelmės krašto kūrėjais ir ne tik profesionalais. Kad ir neprofesionalūs rašytojai kartais taip parašo, jog iš tiesų griebia už širdies. Nors pati nerašau eilių, tačiau nuo vaikystės renku man patikusias mintis, posmelius, sudarinėju rašytojų bibliografijas.

Biblioteka turi 13 kaimo filialų ar nėra planų juos pakeisti mobilia biblioteka? 

Oi ne, o kur bendravimas su žmonėmis? Kituose kaimuose jau nebėra nė mokyklos ir biblioteka yra vienintelė kultūros įstaiga, kaimo šviesulys, todėl aš manau bibliotekai čia tenka kultūros misija, nes tai ne tik knygos, juk ir renginiai, ir bendravimas su žmonėmis, ir internetas, pagalba užpildant popierius kompiuteriu ir daugelis kitų dalykų, kurių niekaip negali atstoti mobili biblioteka. 

Kiek žinau norėtumėte, kad bibliotekai būtų suteiktas Simono Daukanto vardas, kokios galimybės, kad tai pavyks? 

Buvo ir kitų nuomonių, norėta pavadinti Lietuvos šimtmečio vardo biblioteka, bet mes pasikalbėję su krašto šviesuoliais nusprendėm, kad toks, pririštas prie konkrečios datos, pavadinimas nelabai tiktų bibliotekai. Tuomet pagalvojau, kad kur jei ne bibliotekoje skaitomi S. Daukanto raštai, jis pats susijęs su Akmenės kraštu, o ir Simonas Sankt Peterburge dirbdamas archyvuose kaip koks bibliotekininkas rinko informaciją apie Lietuvą, todėl aš tai labai norėčiau, kad biblioteka gautų Simono Daukanto vardą.

Ką veikiate laisvalaikiu?

Mėgstu keliauti. Jeigu yra galimybė, kad ir Lietuvoje. Kokia graži yra mūsų Lietuva! Gali šimtą kartų važiuoti į Trakus ir visada juos pamatysi kitokius ir visada bus įdomu. Prieš dvyliką metų buvau Indijoje, Maroke. Traukia Rytų šalys, tačiau ne visada yra tam galimybių. Teko lankytis Paryžiuje bibliotekoje, tuomet buvau labai sužavėta bibliotekos galimybių. Daug kur teko nukeliauti. Beveik visą Europą. Paskutinį kartą buvau Portugalijoje. Kiekvienais metais stengiuosi kur iškeliauti. Mano hobis yra domėjimasis vaistažolių pasauliu, kai kurias pati auginu. Taip pat domiuosi dekoratyviniais medeliais.

Ar dažnai lankotės tėviškėje, o Kelmės bibliotekoje?

Aš parvažiuoju kas antrą šeštadienį, nes mano tėvukai jau garbaus amžiaus. Labai myliu brolio vaikus. Brolio dukra yra mano krikštadukra, kuriai vis padovanoju, parvežu kokią knygą. Kelmės bibliotekoje seniai bebuvau, nes Kelmė kiek tolėliau nuo mano tėviškės, tačiau visas naujienas sužinau iš tėvų, nes jie stengiasi man atrinkti straipsnius laikraščiuose, visada informuoja, papasakoja.

Koks turėtų būti bibliotekininkas?

Komunikabilus, mokėtų pristatyti renginius, mokėtų bendrauti su žmonėmis ir būtų visapusiškas.