Žurnalistai yra gana protingi, guvūs ir landūs dvikojai, visaėdžiai organizmai, mintantys problemomis ir išskiriantys mintis. Krauna lizdus ir veisiasi daugiausia urbanizuotose teritorijose. Jų yra keletas porūšių.
Tikrinis žurnalistas – nekenksmingas, nykstantis, įtrauktas į Raudonąją knygą. Aprašo realybę ir gerbia kitą nuomonę, savąją stengiasi pateikti nešališkai. Nagrinėdamas skaudžius įvykius , vykdydamas tyrimus visada išklauso visas puses, neturi išankstinių įsitikinimų ir išvadas susidaro iš faktų. Žurnalistas ieško tiesos, kurią nori žmonėms pasakyti. Ir labiausiai pasaulyje bijo suklysti ir pasakyti netiesą.
Žurnaliūgos tiesos neieško – jie ją žino iš anksto. Sužino tai dažniausiai redaktoriaus kabinete ar medituodami – susitapatinę su kokia nors didele valdiška galva. Suklysti nebijo ir nežino, kas tai yra, bet labai bijo nepatikti tiems, kuriems reikia patikti. Faktus parenka pagal sau naudingą nuomonę ir tai vadina tyrimu. Paplekšnoti vyresnybės ar gavę kokį ordiną patiria daugybinius orgazmus.
Propagandistams nei tiesos, nei netiesos iš viso nereikia – tai mechanizmai nuomonėms formuoti ir tam tinka viskas. Dažniausiai naudojami imperijos priešininkams naikinti, nuginčijant nelegalias nuomones. Tačiau būna atskirų individų, pasižyminčių ypatingomis galiomis, kurie skirti neįtikėliams paniekinti ir pažeminti, kurie minta draustinių zonose ir išskiria patyčias. Vienas tokių draustinių yra LRT, o Tai vadinama R.Miliūte.
Zonoje su bachūrais niekada nesėsk žaisti kortomis – praloši ir tai, ko dar neatėmė, ir užpakalį. Kiek reikšmingų, žinomų ir labai žinomų veikėjų buvo Zonoje padaryti ir išėjo parbukę uodegas! Tačiau laikai keičiasi, veiksmas lygus atoveiksmiui ir ateina metas akmenis ir patyčias susirinkti.
Zonoje dar galvoja, kad nieko neatsitiko. Kad žaidžiant propagandos žaidimus su patyčių profesionalais jų arenoje, pagal jų padiktuotas taisykles, su jų žiūrovais ir teisėjais pralaimėti neįmanoma. Klystate, mielieji, jūs jau pralaimėjote.
Vakar Zonoje stebėjom “Dienos temą“, kur dalyvavo ne tik Tai su uniformine nezabūdke atlape, bet ir specialiosios vaikagrobių pajėgos – nusipelnęs vaikų teisių sporto meistras L.Slušnys. Rimtas dėdė, tas pats, kuris, žinodamas kraupius faktus apie nepilnamečių pardavinėjimą seksualiniams iškrypėliams Švėkšnos ugdymo centre, po krūmu pratupėjo ir niekam nepranešė, kad nepakenktų vaikų interesams.
Visas vargas tam, kad apmėtytų patyčiomis advokatą Saulių Dambrauską, ginantį šeimas, iš kurių pagrobti vaikai. Sisteminiai profesionalai nėrėsi iš kailio, bet pasirodė apgailėtinai. Visas pertraukinėjimas, provokacinių klausimų mėtymas – kad tik nepasakytų ko nereikia – ir Sauliaus ramus, dalykiškas tonas net visiškai į temą neįsigilinusiam žmogui aiškiai parodė, kas yra teisus, o kas vengia tiesos.
Jie aiškiai bijojo – išsigandę, įsitempę, urzgiantys dėl savo bejėgiškumo. Labai jautėsi, kad nebetiki savo teisumu ir neturi jokių argumentų, išskyrus primityvų sarkazmą. Tiems, kurie yra už tiesą, labai lengva – tiesiog sakai, ką galvoji.
Zonos gyvūnams daug sunkiau, nes reikia sugalvoti, ko nėra, užuot ramiai ir nešališkai pasikalbėjus – gintis puolant ir neleidžiant pasisakyti, o juk jie profesionalai ir supranta, kaip tai atrodo žiūrovui. Labiausiai jie bijo viešo, lygiateisio disputo, nes pripratę “diskutuoti“ penkiese prieš vieną, padedant redaktoriaus žirklėms.
Todėl net Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdyje, kuriame buvo svarstomos vaikų atminėjimo įstatymo pataisos, mikrofonai “sugedo“ ir garsas pradingo būtent tuo momentu, kai jame žiobienių ir lietuviškojo barnevernet’o NVO moterėlių pulke kalbėjo Saulius Dambrauskas.
Po to mikrofonai, savaime suprantama, pasitaisė, tačiau žmonės, sekę tiesioginę transliaciją, neišgirdo ko nereikia, ką ir reikėjo įrodyti. Tokia mat diskusijų kultūra ne tik LRT, bet ir Seimo Zonoje. Sauliaus kalbą pridedu – argumentuota, logiška, teisinė, patys įsitikinsit.
O kaip pasiuto didžioji kovotoja Dovilė Šakalienė! Cituoju: “jei šitie veikėjai privers visuomenę pasukti atgal, jei 2019 nutrūks išsaugotų gyvybių grandinė, jei vėl bus nužudyti vaikai – juk šitas prakeiktas advokatas ir puidokai su puteikiais kartu su širinskienėm ir karbauskiais neprisiims atsakomybės…“ – Seimo nario verta leksika, ar ne?
Kur jau čia atsiminsi motinas, nusižudžiusias dėl pagal ponios prastumtą įstatymą atimtų vaikų? Jie nebesugeba pulti ir nugalėti, visas šis nemokšiškas cirkas yra tik akla gynyba. Tas aršumas ir neapykanta liudija, kad jie suprato iš esmės pralaimėję ir tai – pabaigos pradžia.
Skaityti komentarus