Be batono plokščiasnapiai nepragyventų: jau ir į šiltus kraštus nebeskrenda, ir vaikus taip moko - per žiemos speigus susispietę krūvomis kaip kokie atbėgėliai laukia lesalo ir viskas. Ir paradoksas - sunkūs, vos krypuoja, o neskęsta. Tik kvarksi, girksi, gaksi, kvaksi, grikši, bet nečiulba.

Arba štai plėšrieji - tie irgi tik spiegia, tik kleketuoja ir rėkia, visaip žviegia, krankia, naktimis visaip ūbauja - bet irgi nečiulba. O jau pikti tai visi, tik ir žiūri kaip tau įkirsti, įgnybi, pagauti, sulesti, visi prie maitos tuoj buriasi, tampo smirdančias žarnas ir bjauriai šokinėja.

Dideli tai niekada nečiulba, tie, kurie čiulba, yra mažiukai. Ir plunksnelės jų pilkos, ir užpakalių riebių neturi, ir vandenyje skęsta, ir slepiasi nuo grobuonių vis kažkur krūmuose, jų šiaip net nepamatysi. Bet kiekvieną rytą pasaulį pažadina ir užpildo tikru gyvenimu.

Net kruvini diktatoriai, pavargę nuo egzekucijų, kada paskausta kojas nuo spardymo į veidus, vakarais atsidaro langus į šitą pasaulį. Net ir jiems kartais gražu, mūsų irgi klausosi. Toks, va, paukštiškas paradoksas, kiekvieną pavasarį patiriam.