Kai paaiškėjo, kad Kanye Westui patinka Candace Owens pažiūros, užvirė kažkas panašaus į  Weinsteino skandalą, kai 2016 metų spalį per trumpą laiką viena po kitos garsų Holivudo prodiuserį seksualiniu priekabiavimu apkaltino net 93 aktorės, kai kurios iš jų pirmo ryškumo plačiojo ekrano žvaigždės. Visi žiniasklaidos kanalai, visos įžymybės mato reikalą pasisakyti šiuo klausimu. Paprastai santūri laidų vedėja Rosie O‘Donnell juodųjų muzikos žvaigždę viešai pavadino „suknistu idiotu“; garsus juodaodis dainininkas Johnas Legendas, nemažai dirbęs kartu su tuo pačiu Kanye Westu, ironiškai pasidžiaugė, kad „juodieji ir baltieji sueina kartu ir tampa visiški lunatikai“; reperis Snoop Doggy Dog apgailestavo, kad šiuo pareiškimu Westas pradėjo elgtis kaip baltasis ir kad jis „giliai smuko“. Pasisakė apie Kanye Westo naujas pažiūras net ir pats Barackas Obama: „Jis asilas.“, o viską geriausiai apibendrino pakistaniečių kilmės komikas Kumailas Nanjiani: „Tai buvo blogiausia „Twitterio“ diena „Twitterio“ istorijoje“.

Po šios garsaus reperio žinutės JAV užvirė informacinis karas

Kaip jau tikriausiai supratote, ta Candace Owens, kuriai repo žvaigždė išdrįso išreikšti paramą, turi būti kažkas panašaus kaip pas mus N. Venckienė. Tačiau pradėkime nuo ištakų. 

Juodųjų gyvybės - svarbios

2017 m. rugsėjo mėnesį paskutinės apeliacijos teismas išteisino baltąjį policininką Jasoną Stockley už juodaodžio Anthony‘io Lamaro Smitho nušovimą 2011 metais. Netrukus St. Louiso mieste, kur prieš kelis metus buvo nušautas Smithas, susirinko protesto demonstracija, pasivadinusia „Black Lives Matter“ (Juodųjų gyvybės svarbios). Protestuotojai piktinosi, kad baltieji amerikiečių policininkai gali nevaržomai žudyti juoduosius, o po to rasistai teisėjai juos išteisina. Gana greitai protesto akcija tapo smurtine, dužo parduotuvių virtinos, keli policininkai sužeisti ir keliasdešimt protesto akcijos dalyvių areštuoti.

Ar protestuotojai teisūs? 2016 metais policija nušovė 223 juodaodžius. Iš jų tik šešiolika buvo neginkluoti. Gera dalis nušautųjų, aišku, patys ginklu grasino policijai, todėl policininkų veiksmai buvo visiškai teisėti. Trumpai drūtai, kaip apibendrina „National Review“, tikimybė juodajam būti nekaltai nušautam policininko yra tolygi būti nutrenkam žaibo.

Tačiau vienas skaičius skamba gana kraupiai. Nors juodieji sudaro tik 7 proc. JAV gyventojų, net 42 proc. asmenų, kuriuos 2016 metais nušovė policija, buvo juodieji. Susidaro įspūdis, kad policininkai juoduosius pasimėgaudami šaudo tarsi kokiame safaryje. Tačiau jei vertinsime ne kiek yra juodųjų gyventojų, o kiek yra juodaodžių nusikaltėlių, viskas stoja į savo vietas: pasak Federalinio kalėjimų biuro, 2018 metais juodaodžiai sudarė net 37 proc. kalinių. Tokiu atveju policijos nušautų asmenų ir nusikaltėlių proporcija pakankamai išsilygina.

Kodėl tiek daug juodaodžių kalinių?

Tačiau kaip nutiko, kad JAV juodaodžiai sudaro vos 7 proc. gyventojų, tačiau net 37 proc. kalinių? 580 000 - 7,7 proc. visų juodųjų vyrų – sėdi už grotų. Iš tiesų šiandien daugiau juodaodžių vyrų sėdi už grotų nei Amerikoje buvo vergų prieš pilietinį karą.

Čia dešiniųjų ir kairiųjų nuomonės smarkiai išsiskiria. Kairieji aiškina, jog tai išsikerojusio rasizmo padarinys. Juodiesiems nesudaromos tokios pat socialinės galimybės kaip baltiesiems; pastarieji žūt būtinai saugo savo privilegijas, tad juodieji lieka nustumti ir griebiasi nusikaltimų.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Juodieji JAV gyventojai pasižymi blogesniu pažangumu mokyklose, įstoja į universitetus gerokai dažniau nei kiti studentai pašalinami arba patys nutraukia studijas. Juodieji gimdo nesantuokinius vaikus – net 77 proc. juodųjų kūdikių gimsta nesusituokusioms mamoms. Žodžiu, kai ką ir patys juodieji galėtų padaryti, kad jų socialinė padėtis pagerėtų.

Kad geriau įsivaizduotume kokia tai problema, galime JAV juoduosius palyginti su čigonais mūsų krašte. Niekas nesako, kad visi iki vieno Lietuvos čigonai yra nusikaltėliai ir narkotikų platintojai, tačiau niekur nedingsime nuo faktų, kad tikrai nemaža dalis jų sėdi tabore, visuomenei naudingų darbų nedirba ir šiaip kurs nors pasirodęs čigonų sambūris reiškia, kad išaugo kriminalinės veiklos tikimybė. Niekas čigonų tame tabore uždaręs nelaiko (nebent galbūt jie vieni kitus ten prievarta laiko). Taigi apibendrinai kalbant čigonai gyvena socialiai neperspektyvų gyvenimo būdą ir nieko keisti nepageidauja. Vadinasi, jų atsilikimo priežastis mentalinė-kultūrinė.

Kovotojai už socialinį teisingumą

O dabar įsivaizduokite, kad atsirado grupelė „progresyvių“ kovotojų už socialinį teisingumą, kuri pradeda agresyviai aiškinti, jog tai visi nečigonai kalti dėl tokios apgailėtinos čigonų socialinės padėties. Atseit niekas jiems nepadeda, visi abejingi šių pamirštų žmonių kančioms ir taip toliau. Būtent tai ir vyksta JAV: kairieji radikalai aiškina, kad juodųjų atsilikimas yra tolimos vergijos aidai, kad baltieji taip ir neatsisakė pranašumo nuostatų, todėl jiems priimtina engti ir niekinti juoduosius. Šie, neturėdami vienodų galimybių, smunka į užribį. Vadinasi, dėl juodųjų socialinės padėties kalti turtingi ir sotūs baltieji, kuriems neskauda širdies dėl juodųjų nelaimių. Priešingai – tie kietaširdžiai mano, kad taip ir turi būti!

Tačiau JAV juodieji turi visas pilietines teises nuo 1968 metų. Jiems niekas negali nurodyti kokius darbus dirbti, į kokias mokyklas siųsti savo vaikus, su kuo tuoktis (ar nesituokti) ir t. t. Laisvė – šio supratimo trūksta ir Lietuvoje – užkrauna atsakomybę kurti gėrį, daryti ką tai naudingo sau ir kitiems. Jei kuriamojo prado bendruomenėje per mažai, nėra ko stebėtis, kad tokia bendruomenė lieka neturtinga, o socialinės bėdos neišsisprendžia.

Iš pažiūros atrodytų natūralu, kad juodųjų bendruomenė turėtų prisiimti daugiau atsakomybės už savo gyvenimus ir labiau pasistengti. Tačiau kairiųjų socialinio teisingumo aktyvistai su jais kalbasi taip, tarsi vergija ir šiandien vis dar nebūtų panaikinta. Daugumą juodųjų bendruomenės tokios kalbos tenkina, todėl jie linksta palaikyti kairiuosius, t.y. demokratų partiją. Tačiau tam tikra bendruomenės mažuma pabrėžia, kad tai savęs apgaudinėjimas – JAV juodiesiems seniai laikas suprasti, kad jie patys yra savo likimo šeimininkai ir kad panaikinti šį atsilikimą gali tik jie patys tapdami naudingesni visuomenei.

Raudonosios piliulės akimirka

Ilgą laiką konservatyvieji balsai juodųjų bendruomenėje likdavo be atgarsio. Šią demografinę grupę tvirtai į savo rankas buvo suėmusi demokratų partija, tikinanti, kad kovoja prieš rasizmą ir už „tikrą“ juodųjų išlaisvinimą. Todėl net 93 proc. šios socialinės grupės praėjusiuose rinkimuose balsavo už H.Clinton. Tik štai dabar JAV afrikietiškos kilmės gyventojai pradėjo susigriebti, kad gal ir ne tiek jau naudinga jiems buvo tas kairuoliškas „išlaisvinimas“. Čia ir

Apklausa rodo, kad net 60 proc. amerikiečių mano, jog prie prezidento B. Obamos rasių santykiai pablogėjo. Grubiai imant, prieš juodaodžiui tampant prezidentu du trečdaliai amerikiečių manė, kad santykiai tarp rasių yra geri (jeigu baltieji tokie jau beviltiški rasistai, neaišku kaip juodaodis galėjo tapti prezidentu šalyje, kur 64 proc. gyventojų yra baltieji); dabar, po aštuonerių metų B. Obamos valdymo, du trečdaliai amerikiečių mano, kad santykiai tarp rasių yra blogi.

Tai gal dar būtų pusė bėdos, tačiau prie prezidento Obamos gerokai pablogėjo juodaodžių JAV gyventojų socialinė padėtis. Kaip skelbia NBC News, skurdo lygis šioje bendruomenėje išaugo nuo 25 iki 28 proc., papildomai 3-4 proc. juodųjų JAV gyventojų nesusiranda darbo, o atsilikimas nuo baltųjų pagal pajamas pasiekė didžiausią atotrūkį per 25 metus – baltųjų vidutinio namų ūkio turtas vertas 2014 metais buvo vertas USD 142 000, o juodųjų – tik USD 11 000.

Leftistų planas

Dabar mes jau galime įvertinti visą vaizdą, ką leftistai daro su juodųjų bendruomene: pučia jiems miglą, kad dėl jų bėdų kalti baltieji; baltuosius demonizuoja - jei tie nepritaria leftistų tikslams, išvadina juos neapykantos netramdantčiais rasistais (žinoma, kartu ir homofobais, islamofobais ar mizoginistais (nekenčiantys moterų) ir taip toliau – tačiau tai jau atskiros, nors ir labai panašios istorijos). Toliau jie didina mokesčius turtingesniems baltiesiems ir skiria juos visokioms valstybinėms programoms nelygybei sumažinti. Kadangi šios programos net nekelia sau tikslo paskatinti savo globotinius tapti atsakingesniais už save ir naudingesniais bendruomenei, galima nesunkiai numanyti kuo jos baigiasi.

Kai leftistai savo globotinius įstumia į dar didesnį vargą, jie kaitina retoriką ir aiškina, kad visa tai - dėl dar labiau išaugusio rasizmo. Vadinasi, būtina dar daugiau imtis to, ką jie darė pastaruoju metu ir kas išplėtė skurdą. Kadangi šie „geradariai“ kėsinasi ne į jų, o į turtingesnių baltųjų pinigus, varguoliai paprastai neprieštarauja ir suteikia savo globėjams įgaliojimą dar pakovoti prieš socialinę nelygybę. Visa tai tęsis tol, kol neatsiras bendruomenėje balsų, kurie parodys ką tie „geradariai“ su jais išdarinėja ir nepaskatins žmonių imti gyvenimą į savo rankas.

Praduriamas melo burbulas

Visa tai pradėjo pamažu keistis, kai prieš kelerius metus JAV juodųjų bendruomenėje prasidėjo savikliovos judėjimas. Iš pradžių jis buvo pakankamai marginalus, nes viliojo vyriausybės pašalpos ir galimybės dėl savo bėdų kaltinti kitus. Per pastaruosius keletą metų atsirado pavienių disidentų, o jų balsą labai sustiprino tai, kad tribūną jiems suteikė Prager U – organizacija, Youtube platinanti konservatyvių mąstytojų ir aktyvistų įžvalgas.

Pagrindiniai savikliovos judėjimo aktyvistai yra Carol Swain, Jasonas Riley ir jau minėtoji Candace Owens. Carol Swain atskleidė, kad beveik per visą istoriją demokratai slopino juodųjų teises, o jų pažangą pasisakė respublikonai, Jasonas Riley pastebėjo, kad JAV juodųjų bendruomenei nėra praktinės naudos iš to, kad vienas ar kitas jų narys pasiekia aukštumų JAV visuomenėje. J. Riley savo knygoje „Apgaulinga juodųjų galia“ (False Black Power) daro išvadą, kad praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje, kai juodaodžiai dar neturėjo daugelio politinių teisių, jų pajamos ir socialinė padėtis gerėjo juntamai greičiau nei baltųjų, o skurdo lygis sumažėjo 40 proc. To visai nepasakysi apie mūsų laikus – nors yra nemažai pavienių daug pasiekusių juodaodžių – buvęs prezidentas, miestų merai, kariuomenės generolai ir t.t. – tai nepadėjo pagerinti juodųjų bendruomenės padėties.

Candace Owens savo pilietinę žinią pavadino Raudonąja piliule juodiesiems

Trečioji, ryškiausia savikliovos judėjimo žvaigždė – Candace Owens. Ši aktyvistė ypač išgarsėjo paskelbus jos pasisakymą, kur ji tvirtina, kad nemažai JAV juodųjų yra įsimylėję į aukos mentalitetą. Šiame įraše ji didelei savo bendruomenės auditorijai priekaištauja, kad jie naudoja vergijos istoriją savo padėčiai paaiškinti: „Jūs jokios priespaudos nepatiriate – jūs esate teisėmis aptekę amerikiečiai“, - rėžia tiesą į akis panelė Owens. Na, o kai paramą jai išreiškė Kanye Westas, apie šią aktyvistę sužinojo visa šalis.

Prasidėjo kultūrinis karas

Ankstesniuose straipsniuose pastebėjau, kad dabartinis sėkmės receptas viešajame gyvenime – būti pabrėžtinai nepolitkorektišku. Balandžio 25 dieną garsus amerikiečių reperis Kanye Westas „Twitteryje“ brūkštelėjo, kad jam patinka, kaip mąsto C. Owens. Ši trumpa žinutė sukėlė tokią kontraversiją, kad Jungtinės Valstijos nebuvo nurimusios ir po dviejų savaičių – šio straipsnio rašymo metu.

Kanye Westas ir Candace Owens po lemtingos „Twitterio“ žinutės netrukus susitiko

Kairieji radikalai išpopuliarino C. Owens per visą šalį, išvadindami šią juodaodę kraštutinės dešinės aktyviste, kovojančia už baltųjų supremacizmą. Įsisukus smerkimo vajui Kanye Westas parašė dar keletą ją palaikančių žinučių, iš kurių svarbiausioji sakė, kad jei kas mano, jog vergija JAV trunka jau 400 metų, tai tokie yra vergai ne fiziškai, o renkasi tokiais būti. Kanye Westas žiniasklaidai neapgailestaudamas pasakė savo nuomonę, kad joks rasizmas juodųjų Amerikoje jau seniai nestabdo, kad tai išgalvota problema. 

Leftistai jį dėl to išvadino rasistu ir išaiškino, kad jis tapo baltųjų sąmokslo auka. Ne vienas kairuoliškų pažiūrų juodasis tokį garsiojo reperio „paklydimą“ aiškino tuo, kad jis turtingas, todėl pats rasizmo nejaučia – tačiau bendruomenė, pasak jų, su tuo neva susiduria kiekvieną dieną. Štai dar keletas tipinių komentarų apie K.Westo atsivertimą:

„tikras kvailys – pabusk iš kliedesių“; „neleisiu Kanye Westui lyginti H. Clinton su suknistu D. Trumpu“; „Kanye Westas dabar atstovauja korporatyvinę Ameriką. Jis pelnosi iš to paties, iš ko ir D. Trumpas“; „Tavo meilė Trumpui paaiškinama: abu esate visiški narcizai. Abu galvojate vien apie save.“ Į visa tai Kanye Westas atsakė visai ne taip kai leftistams norėtųsi: šiuo metu klausausi Jordano Petersono (garsus konservatyvių pažiūrų intelektualas iš Kanados, keliantis leftistams ypatingai daug galvos skausmo).

Kodėl toks milžiniškas dėmesys atlikėjo pasisakymui? Vienas dalykas, kai nepatogius dalykus kalba koks nors neįtakingas pilietinis aktyvistas – tokius visada galima išvadinti bepročiais ir pasiūlyti nekreipti dėmesio. Visai kas kita – kai prabyla pripažintas pop kultūros atstovas. Visas šis puolimas prieš reperį atskleidžia, kad pop kultūra kairiesiems buvo tapusi kairuoliškų idėjų propagavimo įrankiu. Viena, kai susvyruoja filosofinis tavo idėjų pagrindas, visai kas kita – kai pradedi prarasti masių kontrolę. Tai ir nutiko su Kanye Westo perėjimu į savikliovos pusę. Tapo keblu tvirtinti, kad visi pažangūs ir susipratę remia tik leftistinį požiūrį, kad kitoje pusėje - vien nuožmogos ir atplaišos.

Štai kodėl iš pažiūros nekaltas K. Westo pasisakymas sukėlė nesibaigiančią audrą Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2016 metų pabaigoje, netrukus po prezidento rinkimų, Kanye Westas buvo susitikęs su Donaldu Trumpu ir išreiškė jam savo paramą. Per vieną savaitę Trumpo palankumo reitingas šoktelėjo nuo 11 iki 22 proc.! Taigi, reperio atsisakymas būti politiškai korektišku kai kam kelia ypatingai didelę grėsmę. Leftistai jiems būdingais būdais mėgina žodžiais užkapoti sukilusį reperį, nuteikti visuomenę, kad nuo jo nusigręžtų ir jį pamirštų. Tačiau kažin ar tai pavyks padaryti, kai bent pusė šalies jį entuziastingai palaiko. Politinis korektiškumas šiandien yra receptas patirti nesėkmę, todėl, iš visko sprendžiant, netrukus turėtume pamatyti pirmą didelį leftistų pralaimėjimą jau nebe rinkimuose, o kultūros kare.