Kalėdų senelis (sovietiniais laikas – Senis šaltis) – gyvybinga tradicija daugelyje pasaulio šalių. Gali susidaryti įspūdis, kad tai – krikščioniška tradicija, susijusi su korporacija „Coca-Cola“. Tačiau tai – tik dalis tiesos. Pažvelkime į įdomiausias pasaulyje Kalėdų senelių (ne visur, kaip pamatysime, jie – ne tik seneliai) tradicijas.
Tad kur gyvena Kalėdų senelis? Atsakymas priklauso nuo to, kur gyvente jūs. Jei Suomijoje, - nė nesuabejosite, kad Juolupukis (Joulupukki, „Kalėdų ožys“; taip, toks jo vardas suomiškai; tiesa, Kalėdų senelio žmona – Joulumuori, „Kalėdų močiutė“, o ne kokia nors ožka; visa tai dėl to, kad ožys – šventas gyvūnas suomiams, tad ožiu pavadinti žmogų – ne įžeidimas, o garbė) yra iš Samių kraštų (Sápmi; švediškas žodis Laplandija – nevartotinas, nes žeidžia samius, o Finmarkas – pasenęs terminas). Nors dažniausiai minimas Rovaniemio miestelyje, Šiaurės Suomijoje „Kalėdų ožio“ tradicija yra tokia gaji, kad bemaž kievienas miestelis turi savo Kalėdų senelį.
Jei Jūs iš Baskų krašto Ispanijoje arba Prancūzijoje, jūsų Kalėdų senelis visai ne senelis, o milžinas iš Jentilakų giminės. Baskai, nors daugelis jų yra katalikai, tebetiki, jog milžinai gyvena žemėje, yra galingi ir nemėgsta rodytis žmonėms. Manoma, kad tai jie pastatė didžiulius megalitus ir dolmenus, kurių Baskų krašte – daugybė. Milžinas miršta, kai danguje pasirodo juodas debesis Kixmi, tuomet jis keliauja to debesies link ir išnyksta. Jentilakų giminė davė daug baskiškų vietovardžių: Jentilbaratza, Jentilzulo, Jentiletxea ir t.t. Vienas Jentilakų giminės narys – „Kalėdų senelis“ mūsiškai – yra Olentzero, prastai primatantis milžinas.
Islandų „Kalėdų senelio“ tradicija – bene sudėtingiausia: iš tikro yra trylika „Kalėdų vaikinų“, vadinamų Jólasveinar. Šie padaužos lanko islandų vaikus visas 13 naktų iki pat Kūčių: kiekvieną naktį po vieną. Vaikai prie langu pakabina kojinę ir, jei gerai elgėsi, gauna saldainį ar kitą dovaną (dažniausiai visgi knygą, – islandai dievina dovanoti vienas kitam knygas, ypač švenčių proga). Jei vaikas buvo negeras, gali gauti ir supuvusį pomidorą.
Kalėdų vaikinai tėvai – troliai Grýla (motina) and Leppalúði (tėvas), gyvenantys Islandijos kalvose. Mama – gan bjauraus charakterio, kaip ir jos katė Jólakötturinn. Abi jos medžioja blogus vaikus ir kepa iš jų kepsnius, kuriuos valgo tingaus charakterio tėvas trolis. Geri liežuviai plaka, kad Islandijoje jau seniai nebėra blogų vaikų, tad troliai greičiausiai tapo vegetarais ir vaikų nebemedžioja.
Pašėlę islandų Kalėdų vaikinai kiekvienas turi vardą, kuris atspindi jų padaužiškus pomėgius: vienas yra Lėkščių Išlaižytojas, kitas tą patį daro su pas vaikus rastu šaukštu, dar vienas mėgsta pasitrankyti durimis, o štai Gluggagægir spokso pro langą. Per pačias Kūčias ateinantis Kertasníkir nušvilpia vieną kitą žvakę.
Tuo tarpu Austrija turi unikalią ikikrikščionišką tradiciją, pagal kurią prieš ar per Kalėdas negerus vaikus aplanko ne Kalėdų senelis, o Krampas. Jis plaka vaikus beržo šakelėmis. Atėjus krikščionybei, Krampas pasidarė panašus į iš pragaro nužengusį velnią.
Įvairiose pasaulio tautose Kalėda vadinamas įvairiai: Kalėdų seneliu, Kalėdų tėvu, geruoju Kalėdų žmogumi, Kalėdų dėde, Kalėdų sūnumi, Kalėdų ožiu arba net Angelu.
Yra dvi pagrindinės versijos, iš kur kilo Kalėdų senelio tradicija. Lietuviškas sakralinis žodis Kalėda giminingas gudų Kaliadai, tad greičiausiai atsirado LDK laikais. Pagoniškoje germanų Kalėdų (Yule, Jul, Geola, Giuli ir pan.) – Žiemos saulėgrįžos – tradicijoje žmones per šias šventes lanko pats Odinas (Wodanas, Jólniras, Ilgabarzdis), pasirodantis danguje su savo vaiduokliška Laukinių Medžioklių kariauna. Pats jis joja ant aštuonias kojas turinčio žirgo Sleipniro.
Jei esate krikščionis, greičiausiai manysite, jog Kalėdų senelio prototipas – IV amžiuje gyvenęs graikų vyskupas iš Likijos (dabar – pietvakarių Turkija) Šv. Mikalojus (gr. Hagios Nikolaos, 270-343). Jis garsėjo dosnumu: vieno dievobaimingo krikščionio dukroms davė kraitį, kad joms nereikėtų tapti prostitutėmis. Šv. Mikalojus tapo jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardo savininkų kalinių patronu, Amsterdamo miesto bei Rusijos globėju. Beje, Odinas vaizduotas panašiai kaip Šv. Mikalojus: senas žmogus su barzda. Paprotys per Naujojo Amsterdamo koloniją pakliuvo į Ameriką ir išsivystė į kojinių kabinimą prie židinio.
Anglijoje ir Amerikoje žinomas Santa Klausas atsirado šioms ankstyvosioms istorijoms susimaišius su britišku personažu Father Christmas, atsiradusiu XVII amžiuje. Tuomet jis vaizduotas kaip įmitęs barzdotas žmogus su ilgu žaliu drabužiu kailiniais apvadais. Jis įkūnijo Kalėdų dvasią. Vardas Santa Klausas atsirado iš olandiško vardo Sinterklaas – taip vadintas mitinis personažas, pagrįstas Šv. Nikolu. Sinterklaaso apranga yra vyskupiška: jis dėvi raudoną mitrą su auksiniu kryžiumi ir turi vyskupo lazdą. Jis jodinėja stogais baltu žirgu, o jo pagalbininkai per kaminus nusileidžia į namus ir palieka dovanų.
Amerikoje Santa Klauso įvaizdis, kokį matome dabar, ėmė formuotis po eilėraščio „Šv. Nikolo apsilankymas“ (A Visit From St. Nicholas), geriau žinomo kaip „Naktis prieš Kalėdas“ (The Night Before Christmas), išspausdinto 1823 m. Eilėraštis priskiriamas Clement’ui Clarke’u Moore’ui, nors neaišku, ar jis išties yra autorius. Šiame eilėraštyje Santa turi aštuonetą elnių (jie pirmąkart įvardijami), - vėlgi matome sąsajas su Odino žirgu aštuoniomis kojomis Sleipniru.
Tik vėliau Santai buvo priskirtas devintasis elnias, vardu Rudolfas Raudonnosis. Santa Klausas vaizduotas pasipuošęs įvairių spalvų kostiumais, o ilgainiui susiliejo su Father Christmas. Nuo tada, kai 1885 m. ant kalėdinio atviruko Santa pasirodė apsivilkęs raudonai, ši spalva tapo populiariausia. Šį Santa Klauso įvaizdį sutvirtino korporacijos „Coca-Cola“ reklaminė kampanija.
Manoma, kad Santos apgyvendinimas Šiaurės Ašigalyje atspindėjo to meto požiūrį į industriją. Kai kur XX a. pradžios paveikslėliuose Santa vaizduojamas pats gaminantis žaislus. Ilgainiui išsivystė idėja, kad žaislus rankomis gamino jo pagalbininkai elfai. Šimtmečiui artėjant į pabaigą plito masinės mechanizuotos gamybos įsivaizdavimas. Todėl šiandien neretai Santos namai vaizduojami tarsi koks fabrikas.
Sakoma, kad dovanų gauna tik geri vaikai, todėl prieš Kalėdas dažnai Kalėdų Seneliui rašomi laiškai, kuriuose vaikai tikina buvę geri ir nurodo, kokių dovanų norėtų. Neretai šie laiškai siunčiami Suomijoje gyvenančiam Kalėdų Seneliui (jo adresas - Santa Claus, Santa Claus Village, FIN-96930 Arctic Circle, Finland).
JAV ir Kanadoje Kalėdų Seneliui iš vakaro paliekama pieno ir sausainių, Anglijoje – šerio ir pyrago su mėsa, Australijoje – alaus bei traškučių. Britų, amerikiečių ir australų vaikai taip pat palieka morkų elniams.
Skaityti komentarus