°C
      2024 03 29 Penktadienis

      #Nugenėtapušis – II. Marksistinio ateizmo blyksnis Lietuvoje

      Nuotrauka: #Nugenėtapušis

      Autorius: Aurimas Guoga
      2018-05-05 15:00:00
      Pirmojoje dalyje peržvelgėme pirmąjį trečdalį N.Putinaitės knygos– kaip ir kodėl kai kurie kunigai mesdavo kunigystę ir kaip tai išnaudojo sovietinis režimas. Šioje dalyje – koks buvo ateistinės propagandos Lietuvoje turinys. Trečiojoje – J.Marcinkevičius ir religijos praktikų pakaitalai.

      Ateistinė propaganda Lietuvoje evoliucionavo kartu su sovietiniu režimu. Stalino laikais ji buvo tiesmuka: bažnyčia skleidžia išnaudotojišką ideologiją, panaudoja dievą kaip instrumentą liaudies protui užtamsinti, todėl darbo žmonės susitaiko su jungu ir krauna ponams turtus. Vietoj to turi būti dialektinis marksizmas, nes jis neva išvaduoja liaudį iš praeities tamsybių, darbo žmonės tampa savo likimo šeimininkais ir nuo tol kurs nenutrūkstamą laimę.

       

      N. Chruščiovo valdymo laikais propagandinė pozicija kiek švelnėjo: pripažįstamas religijos vaidmuo tautos tradicijoje, nebesiekiama tiesmukai griauti visko, kas susiję su religija, tačiau adekvatūs žmonės renkasi Dievu netikėti, palaipsniui įtiki į neginčijamą mokslinę tiesą – marksistinę visuomenės pažangą.

       

      Apie septintojo dešimtmečio vidurį sovietinė valdžia apsižiūrėjo, kad komunizmą jiems labiau sekasi statyti ... tikinčiųjų pagalba. Reikalas tas, kad religingi tarybiniai piliečiai kur kas mažiau geria, sąžiningiau atlieka darbą ir ne tiek vagia. Reaguodama į tai valdžia (šį kartą jau Maskvos) nutarė sukurti ateistinę meta-religiją: tokį pasakojimą, kuris palaikytų tarybinių piliečių dorovę, kuris būtų priimtinas tiek ateistams, tiek tikintiesiems. Šis turėjo pasitelkti kas stipriausia religijoje ir tai apjungti su komunistiniu ateizmu. Pavyzdžiui, ateizmas turėjo daug vargo paaiškinti žmonėms jų gyvenimo prasmę – dėl to, pasak nomenklatūrininkų, žmonės gana abejingai įsijungdavo į komunizmo statybas.

       

      Mokymas gavosi toks: pažangus sovietinis žmogus gyvena vardan visuomenės pažangos, jis budriai saugo didingą žmogaus vardą, kuris jį skatina ir verčia visuomet puoselėti žmogiškumą, jam šventas pareigos jausmas... Toks žmogus gyvena vardan kitų, vardan šviesios ateities, jam didelė garbė ir nušvitimas paaukoti savo gyvenimą partijos iškeltiems tikslams. „Svarbiausias tikslas – palikti kitoms kartoms savo teigiamos kūrybos kibirkštėlę“, - sako propagandistas A.Motiejūnas.

       

      Taigi tarybiniai žmonės nuo šiol privalo būti dvasingi. Tokį „religinį“ ateizmą skleidė ne tik pavieniai propagandininkai, bet ir į aukštosiose mokyklose. Jis vadinosi marksistinės lenininės etikos pagrindų kursas. Technikumuose įvestas supaprastintas šio kurso variantas – komunistinės dorovės pagrindai.

       

      Komunistų sprendimas kaktomuša nekonkuruoti su religija sumažino spaudimą tikintiesiems. Jei katalikas laikosi pagrindinių bažnytinių tiesų, tai jis „jau gyvena tarybiniu atžvilgiu prasmingą gyvenimą“. Propagandistų užduotis tapo juos įtikinti, kad ateizmo moralinis kodeksas religiniam neprieštarauja, jį apima ir netgi patobulina. Tuo pačiu nieko tokio jau be galo blogo, jei brandaus socializmo laikotarpiu koks tarybinis pilietis tradicijos sumetimais retkarčiais ir nuklystų į bažnyčią.

       

      Kartu šis mokymas pasakoja, koks linksmas ir įdomus tarybinio žmogaus gyvenimas.  Jaunimui gyvenimas dabar kaip niekuomet mielas – jie „stato didelius miestus, hidroelektrines, tiesia kelius per kalnus ir dykumas, skverbiasi į žemės gelmes, keliauja į kosmosą“. Kaip sakė viena garsi sovietinė dainelė, „Šviečia naktį, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai“. Matydamas kaip šuoliuoja į priekį jo gyvenimas, sovietinis, religijos atsikratęs žmogus turėjo nesitverti iš laimės savo kailyje ir jausti bekraštį dėkingumą išmintingajai sovietinei vadovybei.

       

      Šis mėginimas komunizmą sukergti su religija davė režimui priešingą pageidautinam poveikį. Jis buvo dvejopas, tačiau abiem atvejais režimui nemalonus: moralės diskreditacija ir žmonių pastūmėjimas į religiją. Ne veltui sakoma, kad visa, prie ko prisiliečia kagėbistas, virsta pelenais. Ne išimtis ir moralė. Kai tik kagėbistai pamėgino užsiiminėti kunigų darbu, tarybinių piliečių moralė juntamai pašlijo – išplito užsidarymas, rūpestis vien savimi, didėjo abejingumas partijos reikalui, sovietiniai žmonės užsispyrę nesišypsojo. Kita visuomenės dalis ėmė drąsiau lankytis bažnyčiose.

       

       

      Vėliau, nuo maždaug aštuntojo dešimtmečio vidurio, sovietų ateistinė propaganda jau tik ginasi, reaguoja į išorės iššūkius ir daro tikintiesiems vieną nuolaidą po kitos. Tuo laikotarpiu Vatikanas ir Amerika sustygavo propagandos transliavimą į Sovietų Sąjungą, draudžiamos laidos smarkiai išpopuliarėjo. Komunistiniai ateistai nuo šiol paprastai tik reaguoja į tai ką pasakoja Vatikano radijas, mėgina tai nuneigti ir kažką vietoj to pasiūlyti. Aišku, tai jiems visiškai nesisekė.

       

      Maža to, prisiklausę Vatikano radijo tikintieji vis drąsiau reikalavo savo teisių, o į ekonominius sunkumus klimpstanti Sovietų Sąjunga nebenorėjo gilinti konfrontacijos su Vakarais, taigi linko į nuolaidas. Tas ateistinius propagandistus galutinai demoralizavo – tiek, kad 1981 metais buvo panaikinta ateizmo skleidimui skirta radijo laida. Galiausiai su Sąjūdžio atsiradimu ateistinė propaganda buvo galutinai nutraukta, komunistai be pasipriešinimo grąžino katalikams Arkikatedrą ir kitas bažnyčias.

       

      Kokie gi šio ateistinės šviesos tvyksnio padariniai Lietuvai? N.Putinaitė tvirtina, kad propagandistų pastangos davė dalinį rezultatą – nemaža dalis piliečių tapo dvasiškai nejautrūs: jų neveikia apeliavimas į sąžinę, nebeturi dvasinių orientyrų, stengiasi gyventi šia diena be jokių tikslų ir idealų. Taigi nemažą visuomenės dalį komunistams pavyko dvasiškai debilizuoti.

       

      Antras dalykas, kurį mini autorė, tai kad svari visuomenės dalis propagandos dėka visgi buvo atitraukta nuo religijos. Čia su jos išvada nesutinku. Žinoma, jei lyginsi su prieškarine visuomenės būsena, tuomet ateizacija tikrai smarkiai pažengė. Tačiau jei palyginsime visuomenės religingumą su Vakarais, kur komunistai nestiprino Bažnyčios savo mėginimais ją diskredituoti, mūsų visuomenė į nepriklausomybę žengė būdama net labai religinga.

        

      Pateiksiu savo nuomonę: iš tiesų komunistai, tegu ir siekė priešingų tikslų, Bažnyčiai smarkiai padėjo. Gyvenimas prie ateizmo pasižymi tuo, kad retorika po neilgo laiko tampa visiškai priešinga tikrovei; komunistai liaupsino, kad jie darbo žmones išvadavo, o šie tik ir svajojo ištrūkti į kapitalistinio pasaulio „pavergimą“; sovietija propagandoje pristatoma kaip pažangi, tačiau kasdienis stumdymasis eilėse žmones visgi lenkė prie niūresnių išvadų; okupuota Lietuva pakiliai vadinama išsilaisvinusia; ateistai propaguoja moralumą, tačiau tai daro vien dėl valdžios nurodymo – patys paisyti to, ką skelbia, net neketina. Ir taip toliau.

       

      Kadangi komunistai suokė melus kiekviename sakinyje, žmonės, žinoma, jais netikėjo ir nepasitikėjo. Bažnyčia žmonėms siejosi su pasipriešinimu komunizmo nesąmonėms. Be to, katalikybė žmonėms siejosi su lietuvybe, okupantų neužgesintu tautiškumo židiniu. Taigi ėjimas į bažnyčias, kaip ir sirgimas už Kauno „Žalgirį“ buvo pasyvios rezistencijos forma. Taigi veikiausiai bus taip, kad ne tiek Bažnyčia rėmė tautą, kiek tauta Bažnyčią. Nors mums ir pasakoja, kad Bažnyčia sovietmečiu labai kentėjo, tačiau iš tiesų ji buvo tautos smarkiai remiama ir palaikoma. Dabar jų padėtis sunkesnė.

        Paskutinėje dalyje pažvelgsime ką N.Putinaitė rašo apie poetą J.Marcinkevičių. Iš tiesų knygoje apie jį nedaug parašyta, tad šį pasakojimą sujungsime su platesne tema – mėginimas palaužti Bažnyčios įtaką įvedinėjant surogatinius religinių praktikų pakaitalus. 

      Skaityti komentarus