J. Marcinkevičius knygoje paminėtas dėl to, kad tai buvo itin populiarus to meto rašytojas, taigi jo kūryba darė didesnį poveikį nei kitų rašytojų. Jei Marcinkevičiaus kūryboje esama kokių nors ateizavimo apraiškų, būtų neobjektyvu jų nepaminėti tokiai temai skirtoje knygoje. Nepaisant to, J. Marcinkevičius knygoje minimas tik epizodiškai. Jam skirti penki puslapiai iš trijų šimtų penkiasdešimties: 176-179 ir 191-193.

Pirmame epizode minima jo 1961 metų „Publicistinė poema“, kurioje J.Marcinkevičius aprašė vieną autobiografinę patirtį (kaip rašo Putinaitė, jis pats vėliau apie tai prisipažinęs). Toje poemoje rašoma, kad suserga jaunuolio motina; šis kreipiasi į Viešpatį, karštai meldžiasi kad ji pasveiktų. Nepaisant to motina mirė. Ir tada poetas rašo: „Ir sieloj nutrūko kažkas/ Neįvyko stebuklo/ Mirė ne motina, o dievas“.

Tai paleido į pasaulį atskirą ateistinės literatūros žanrą: trauminis praregėjimas. Jis propagandiškai pasiteisino ir po to sekė ištisas žanras ateistų propagandininkų išpažinčių, kaip skaudi asmeninė patirtis jiems leido suprasti, kad religija neva yra blogis.

J. Marcinkevičiaus poemos „Kraujas ir pelenai“ (1960) eilutes pamėgo volioti ateizmo propagandininkai. Jos, pasak, N. Putinaitės, tapo ateizmo tautosaka:

Aš kaltinu visus, visus, visus

Išmokiusius lietuvį nuolankumo.

Pirmoj eilėj aš kaltinu bažnyčią,

Nes ji išmokė žmogų atsiklaupti,

O atsiklaupus galima tik mirti,

Bet ne kovoti.

Galiausiai šiame epizode N. Putinaitė pamini, jog Marcinkevičiaus kūrybos pavyzdžiai liudija apie ateizavimo pastangų nutolimą nuo dogminės ideologijos ir marksistinių lenininių idėjų apie religiją. Taip buvo siekiama suderinti valdžios ir visuomenės interesus, atrasti abiem pusėms priimtinas ideologemas. 

Prie Marcinkevičiaus autorė dar trumpam sugrįžta 191-193 psl., kai nagrinėja kuo sovietinė propaganda mėgino pakeisti bažnytinio mokymo turinį. Vėl mini tą pačią „Publicistinę poemą“, kurioje Dievu nusivylęs jaunuolis „atranda gamtą ir žemę, suteikia jai dieviškų ar net mistinių galių“. Išsivysto toks žanras apie šventąją žemelę, amžiais maitinusią, apie artoją, karčiu prakaitu ją laisčiusią, apie mylinčią saulelę, siunčiančią savo gyvybės spindulius žemelei nutvieksti. Žodžiu, dabar Marcinkevičiui šventa tai, kas matoma, jis sakralizuoja kaimiškas vertybes ir gamtos reiškinius.

Taip, toliau rašo Putinaitė, „Marcinkevičius atliko propagandos kūrimo žingsnį. Vietoj religijos kaip ryšio su Dievu jis pasiūlo pakaitinį ryšį su materialiuoju pasauliu“. Galiausiai autorė visa tai įvardina teologiškai: „Poetas materialistinę pasaulėžiūrą apvilko visuomenei priimtinu neopagonišku rūbu“.

Marcinkevičiaus ir panašiai rašiusių poetų dėka materialistinė pasaulėžiūra tapo sentimentalesnė, be atgrasių marksistinių dogmų, o tai davė gana neblogų rezultatų atitraukiant tautą nuo Bažnyčios. Štai ir viskas, kas knygoje pasakyta apie J.Marcinkevičių.

Paskutinėje knygos dalyje N. Putinaitė pasakoja apie komunistų pastangas išstumti religiją sukuriant jos praktikoms, visų pirma šventėms, ateistinius pakaitalus. 

Dauguma katalikiškų švenčių įgijo savo ateistinius surogatus: Velykos buvo švenčiamos kaip gamtos pabudimo ir margučių ridenimo šventė; Kūčios tapo šeimos susėdimu prie stalo tradicijų aplinkoje; krikšto vietoj buvo išgalvotos vardynos. Ir taip toliau. Pagrindinis švenčių korumpavimo principas – bažnytinės šventės turėjo virsti liaudies tradicijų šventėmis. Tam valdžia dažnai pasitelkdavo ir pagoniškus elementus – komunistams daug svarbiau buvo įveikti Bažnyčios įtaką visuomenei nei nugalėti pačią religiją. Taip buvo išpopuliarintos tautinės juostos, įvestas paprotys pakarti piršlį (nors tuo metu piršliai iš tiesų jau nieko nebepiršo).

Bažnytinių švenčių ir ritualų išstūminėjimas, jų keitimas „liaudiniais“ pakaitalais buvo bene sėkmingiausia visuomenės ateizacijos dalis. Tačiau to nepakako pageidaujamam rezultatui pasiekti – Bažnyčia kaip buvo, taip daugiau ar mažiau liko aktuali okupuotos Lietuvos gyventojams.

Tai tiek įdomaus toje knygoje. Šiaip ji man pasirodė nepateisinamai ištęsta, dažnai ilgai ir nuobodžiai nagrinėjamos smulkmenos. Ne šiaip sau knygą išleido Kalikų mokslų akademija: vietomis prasisunkia propagandinė katalikiška pozicija. Pavyzdžiui, knygos pabaigoje dėl dalinės pavykusios ateizacijos ir visuomenės moralumo stygiaus kaltinama vien sovietinė valdžia, leidžiama suprasti, kad jei ne režimas, tai papročiai Bažnyčios dėka būtų kone idealūs. Tačiau mes jau žinome, kad Vakaruose, kur dogmatinė ateizacija nebuvo diegiama, religija savo įtaką praradinėjo dar sparčiau.

Bene labiausiai vertinga ši knyga man pasirodė tuo, kad įspėja, kaip vyko ir kuo baigėsi dar neseniai diegtas „neabejotinomis mokslinėmis tiesomis“ grįstas ateizmas. Šiais laikais, kai panašias „tiesas“ mums perša nepribaigti komunistai iš Vakarų – kalbu apie pastangas korumpuoti šeimos sąvoką – reikia prisiminti, kad laimėjo tie, kurie nepasidavė spaudimui ir išlaikė sveiką protą. Ateistinės „tiesos“ sukuria apgaulingą tikrovės simuliaciją, kuri ilgainiui tampa tiksliai atvirkščia regimai tikrovei. Pavyzdžiui, šiais laikais pažangos paakintas laisvas žmogus prievarta renkasi, kad šeima yra ne tik šeima, bet ir homoseksualų sugyvenimas. Tai panašu ir komunistų pastangas mus įtikinti, kad religija gali būti ir be Dievo. Tokie įtikinėjimai turės ilgalaikių padarinių dar ilgai po to, kai ideologija gėdingai nusibaigs ir nugarmės ten, kur nukeliavo sovietinis komunizmas.