#metoo skandalo pradžia

2017 m. spalio 5 d. „New York Times“ paskelbė, kad aktorės Rose McGowen ir Asheley Judd patyrė vieno įtakingiausių Holivudo prodiuserio, „Miramax Films“ bendrasavininko Harvey‘io Weinsteino seksualinį priekabiavimą. Šis bemat atsiprašė, apgailestavo kad „sukėlė skausmą“, tačiau paneigė kitą moterų aktorių kaltinimą, kad jis jau tris dešimtmečius grubiai priekabiauja prie visų išvaizdesnių moteriškos lyties aktorių.

Sekančią dieną pasigirdo feminisčių liaupsės H. Weinsteiną  apkaltinusioms aktorėms. Jo teisininkė (įsidėmėkite jos pavardę, ji dar sušmėžuos šiame straipsnyje) Lisa Bloom atsistatydina, pareiškusi, kad jos klientas „artėja prie susitarimo su kaltintojomis“. Spalio 8 d. Harvey‘io Weinsteino bendrovės valdyba jį atleidžia iš pareigų. Sekančią dieną prie kaltinimų seksualiniu priekabiavimu prisijungia aktorės Ramola Garai, Meryl Streep ir Dame Judi Dench. Holivudo žvaigždė George‘as Clooney pareiškia, jog „Weinsteino elgesys neapginamas.“

Spalio 10 d. JAV buvo išties karšta: savo kaltinimus H.Weinsteinui meta net trylika aktorių, tarp kurių tokios pasaulinės kino žvaigždės kaip Gwyneth Paltrow ir Angelina Jolie. Weinsteino žmona Georgina Chapman pareiškia paliekanti savo vyrą. Skandalą komentuoja tokios įžymybės kaip Leonardo di Caprio, Benedictas Cumberbatchas ir Barackas Obama.

Taip įsiplieskė #metoo seksualinių priekabiavimų demaskavimo banga. Pasipylė kaltinimų kruša kone visiems garsesniems Holivudo ir šou pasaulio vyrams – apkaltinti aktoriai Kevin Spacey, Benas Affleckas, Michaelas Douglasas, Dustinas Hoffmanas, režisierius Jamesas Tobackas, iliuzicionistas Davidas Copperfieldas ir daug daug kitų. Kaltinimų banga netruko pasiekti ir televizijos žvaigždes, politikus – apkaltintas net buvęs prezidentas George‘as Bushas vyresnysis. Apžvalgininkai ėmė kalbėti, kad greitai neliks nė vieno įžymesnio vyro šalyje, kuris išvengtų kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. Iki 2018 m. sausio mėnesio kaltinimų sulaukė daugiau kaip 40 Holivudo garsenybių, 70 akademinio pasaulio įžymybių ir t.t.

 Žinoma, tokia karšta  tendencija kaip nežaboti kaltinimai garsiems vyrams negalėjo nepersimesti ir į kitas Vakarų šalis. Europoje pasigirdo krūvos kaltinimų politikams ir garsenybėms, o Lietuvoje ši mada kol kas apsiribojo trimis aukomis: pirmiausia aktorė Julija Steponaitytė 2017 m. lapkričio 9 d. apkaltino režisierių Šarūną Bartą; scenografistė Simona Biekšaitė viešai pasakojo, kad kartą prieš daug metų jai nepageidaujamą dėmesį rodė režisierius Jonas Vaitkus, o Oksana Pikul mielai dalinosi savo skausmu, kad ją už rankos sugriebė jos netikėlis vyras krepšininkas Simas Jasaitis.

 Susidorojimas be teismo

 Ką reiškia visa ši prapliūpusi moterų nuoskaudų banga? Feministės aiškina, kad moterys nusprendė netylėti dėl kiauliško vyrų elgesio. Pasak jų, tai rodo moterų drąsą, žymi naują kovos už lyčių lygybę etapą. Jos daugiau nebetoleruos, kai vyrai naudojasi pažeidžiamomis moterimis tarsi daiktais, pamina jų jausmus, demonstruoja savo vyrišką dominavimą.

 Šio vajaus skeptikai pažymi, jog #metoo banga atvėrė vartus moterims kaltinti bet kuriuos vyrus neturint jokių įrodymų. Politikos apžvalgininkas Benas Shapiro iš „Daily Wire“ sako, kad jam tai primena vigilantų judėjimą XIX amžiaus vakarinėje JAV pakrantėje, kai savanoriški savisaugos būriai imdavosi vykdyti teisingumą savo nuožiūra – ką norėdavo apkaltindavo, ir daug nelaukdami „nuteisdavo“ vadovaudamiesi savo tuometiniu įspūdžiu. Nemažai vigilantizmo esama ir dabartinių kaltinimų kontekste. Neapkraunant skaitytojų detalėmis kaip be nagrinėjimo buvo „nuteisti“ ne viena JAV garsenybė, pakaks paminėti, kad vos tik pasigirdo kaltinimai Š.Bartui Vilniaus meras R.Šimašius paskelbė nedelsiant nutraukiantis patalpų nuomos sutartį su režisieriaus įstaiga.

Nėra abejonės, kad dalis kaltinimų seksualiniu priekabiavimu turi pagrindo ir nusipelno tiek visuomenės pasmerkimo, tiek teisėtos bausmės. Pavyzdžiui, iš H.Weinsteinui pateiktų kaltinimų, prie kurių iki šios dienos jau prisijungė 93 aktorės, aiškėja, kad jis ilgą laiką jaunoms aktorėms skirdavo vaidmenis jei šios sutikdavo su juo permiegoti. Iš tiesų esama gausybės liudijimų, kad apie tokį jo elgesį Holivude daug kas žinojo, tačiau į viešumą ši informacija neprasiskverbė daugybę metų.

Antra vertus, didesnė dalis kaltinimų garsiems vyrams – o negarsių niekas ir nekaltina – nepatikrinamos raudos. Štai kad ir Lietuvoje – J. Steponaitytė pasakojo, kad po vakarėlio sodyboje Š. Bartas apsilankė jos kambaryje, neleido miegoti, vis įkalbinėjo seksualiniams santykiams. Galiausiai, pasak Steponaitytės, ji neapsikentusi turėjo naktį atsikelti ir išvykti. Tačiau objektyvių jos pasakojimo patvirtinimų nėra, o antra, visa tai vyko ne profesinių santykių kontekste. Jei J. Steponaitytei nepatinka seksualiniai pasiūlymai iš (veikiausiai) girtų asmenų, galima susilaikyti nuo vakarėlių sodybose.

 Dar migločiau skamba S. Biekšaitės kaltinimai J. Vaitkui: šis neva uždėjo jai rankas ant šlaunų, kvietė į sueitį. Istorija, pasak jos, įvyko prieš maždaug pora dešimtmečių. J. Vaitkus visa tai ryžtingai neigia, svarsto savo garbę ginti teisme.

 Už nieką neatsakingos aukos

 Kaltinimų seksualiniu priekabiavimu, žvelgiant pasauliniame kontekste, spektras itin platus. Kai kurios moteriškės virkauja, kad klastingas vyras įkalbėjo jas pasimylėti ir tik kitą rytą jos supratusios, jog iš pat pradžių to visai nenorėjo. Kai kurios feministės tokius atvejus netgi ragina pripažinti prievartavimais – seksualinis plėšrūnas neva pasiaukojo aukos pažeidžiamumu ir ją nuskriaudė. Net ir H.Weinsteino kaltintojos nėra tokios jau vien tik aukos – pasimylėjimas su H. Weinsteinu, ant kurio jos dabar taip lieja apmaudą, joms padėjo tapti kino žvaigždėmis. O juk galėjo ir atsisakyti – tik kažin ar daug tokių atsirado. Kaip ten nebūtų, dabar jos pačios išsiduoda, kad ne vien dėl aktorinio talento tapo plačiojo ekrano žvaigždėmis.

 Antra vertus, dalis #metoo kaltinimų seksualiniu prievartavimu iš tiesų yra kaltinimai rimtu nusikaltimu – prievartavimu. Pavyzdžiui, aktorė Gabriel Union daugybei žiniasklaidos kanalų pasakoja, kad prieš du dešimtmečius ją išprievartavo darbdavys grąsindamas ginklu – ji tylėjo, nes neva nenorėjo prarasti darbo. Įrodymų, žinoma, ji nepateikia, antraip tokie kaltinimai būtų priskiriami visai ne seksualinių priekabiavimų kategorijai. Evan Rachel Wood pasakoja, kad ja girta pasinaudojo bare jos „buvusysis“ ir baro savininkas – ji nori ne tik perspėti apie grobuonis vyrus, bet ir gailisi, jog dažnai lankydavosi vakarėliuose ir paprastai padaugindavo alkoholio.

 Tačiau kodėl panelė Wood dėl to kaltina tik „gruobuonis“ vyrus? Jei ji dažnai lankosi bare ir kas kartą nusigeria, ar tikrai tai vien tik vyrų atsakomybė, kad ja „pasinaudoja“? Kodėl šios moterys tokios kategoriškos vyrų moralės atžvilgiu, tačiau visai nesusimąsto kiek padorus jų pačių elgesys?

Tad ką gi iš tiesų reiškia ši pakilusi moterų raudų banga? Žinoma, jei moterys iš tiesų patiria pažeminimus, jei darbo pasiūlymai pateikiami su sąlyga, jog moteris suteiks ir seksualinio pobūdžio paslaugas – tai smerktina veikla, ir čia moterų išėjimą į viešumą reikia sveikinti. Tačiau civilizuotoje valstybėje mes turime tvarką – jei ką nors kaltini, prašom pateikti įrodymus. Be įrodymų žmogaus nuteisti jokiu būdu negalima, o advokatas Dominykas Vanhara savo FB paskyroje pažymi, kad kaltu laikytinas tik tas asmuo, kurio atžvilgiu teismas jau yra priėmęs kaltinamąjį nuosprendį.

 Teisingumas ir feminizmas patraukė skirtingais keliais

Taigi, civilizuoto teisingumo ir feminizmo keliai čia išsiskiria. Dar gerokai iki #metoo  pradžios, 2015 m. lapkričio 23 d. Hillary Clinton „Twitteryje“ ragina tikėti kaltinimais ir be įrodymų: „Kiekviena seksualinio puolimo auka nusipelno būti išklausyta, kad ja tikėtų, sulaukti paramos“ (Every survivor of sexual assault deserves to be heard, believed, and supported). O tai jau ne kas kita, kaip ideologinis feminizmo manifestas, kurio net tuometinei JAV viceprezidentei negėda skelbti.

Tai verčia mus atsigręžti į feminizmą ir pastebėti stulbinamą jo virsmą: iš anksčiau išdidžiai propaguoto stiprios, viską galinčios moters kulto - į verksmingą auką, kuri ir po kelių dešimtmečių negali atsigauti, kad koks nors vyras padėjo jai ranką ant šlaunies ir pakvietė pasantykiauti. Net XIX amžiaus romantiškame moters įvaizdyje, kur riteris būtinai turi ją gelbėti iš pavojų, moteris neatrodo tokia trapi ir bejėgė kaip pastarajame feminizmo etape.

O juk visa tai – po beprecedenčio istorijoje moterų įgalinimo. Jos ne tik gavo visas įmanomas pilietines teises, bet ir socialinę apsaugą skyrybų ar nesantuokinio vaiko atveju. Skyrybų procesai nepalyginamai palankesni moterims – retai kada teismas priskirs vaiką auginti tėčiui, jei to sieks ir mama. Be to, nepaisant skyrybų priežasčių ar aplinkybių, vyrai bus priversti mokėti alimentus – net ir tokiu atveju, jei vaikas gimė po atsitiktinės sueities ir vyras jo akivaizdžiai nenorėjo. Galų gale, net ir be statistikos visi puikiai žinome, kad šiuolaikinė mama dažnai diktuoja savo valią visiems šeimos nariams, įskaitant tėtį, ir nė nesusimąsto, kad čia kas nors galėtų būti ne taip.

Visa tai turint omenyje, moterų virkavimas dėl grobuoniško vyrų elgesio ir savęs kaip amžinos aukos pateikinėjimas atrodo mažų mažiausiai keistai. Kodėl moterys, net ir įgavusios plačiausias teises ir užėmusios dominuojamą padėtį santykiuose su vyrais save mato (ar pateikia) tokias bejėges? Kodėl tokios griežtos vyrų elgesiui, tačiau nesusimąsto apie savo elgesio moralinę pusę?

Neišsipildžiusi viltis

Kad tai suprastume, mums reikės pažvelgti į tai, ką iki šiol moterims davė feminizmas. Straipsnio apimtis neleis peržvelgti visko, apsiribosime vienišos mamos socialine padėtimi JAV. Pasak singlemotherguide.com, nuo 1960 metų vienišų mamų skaičius šioje šalyje išaugo nuo 6 proc. 1960 m. iki 40 proc. 2018 metais. Dar gerokai baisesnė statistika jaunesnių mamų grupėje: net du trečdaliai gimdyvių iki 30 metų amžiaus yra vienišos mamos, kurios vaiką augins be tėčio. Šiuo metu vieno iš tėvų (paprastai mamos) auginami net 17,2 mln. amerikiečių vaikų.

Kadangi daugiau kaip 75 proc. tokių vienišų mamų gyvena skurde, galima suprasti, kad jų požiūris į vyrus nėra pats palankiausias. Kaip pastebi buvusi feministė, filmo apie piktnaudžiavimus vyrų teisėmis „Raudonoji piliulė“ (The Red Pill) kūrėja Cassie Jaye, eilinė JAV moteris šiandien įsitikinusi, kad vyrai ją baisiai skriaudžia, ir kad yra jai didžiai skolingi. Šią nuoskaudų atmosferą mielai palaiko JAV „progresyvieji“, t.y. demokratų partija – vyrų demonizavimas ir moterų viktimizavimas leidžia jiems užsitikrinti daugelio moterų balsus. Jie patikimai užsitikrinę vienišų mamų balsus, kadangi visuomet pasisako už pašalpų joms (ir iš vyrų reikalaujamų alimentų sumos) didinimą.

Ši padėtis ypač piktina youtuberę iš Naujojo Orleano (Luiziana) Nolla Girl 504, kuri pasakoja aplink matanti daugybę pavyzdžių, kaip jaunoms mergelėms vaikų gimdymas tampa gyvenimo būdu: jos sugula su kuo papuolė, tada verčia vyrą mokėti alimentus, dar prisiduria iš valstybės, o vaikus auklėti pameta dienos priežiūros centrams. Prie viso to, visiems pasakoja kokie vyrai kiaulės ir kaip skriaudžia moteris, kad palieka jas vienas kamuotis auginant vaikus. Deja, tokios kalbos dėl vyraujančios kultūros paprastai randa atgarsį – moterys laikomos aukomis, o vyrai – plėšrūnais. Tokios nuostatos ir pagimdė #metoo, leidžiantį bet kuriai moteriai bet kuo kaltinti bet kurį vyrą.

Feminizmas perlenkė lazdą

Tačiau reakcija į #metoo kaltinimus rodo, kad šį kartą feminizmo judėjimas kaip reikiant prisižaidė. Žinoma, šios skandalų serijos kūrėjai ir gerbėjai nieko neturi atsakyti į tai, kad vykdo raganų medžioklę – kaltina ir tuo pat metu skalpuoja. Jau skandalo pradžioje garsi prancūzų aktorė Catherine Deneuve pasmerkė judėjimą. 2018 m. sausio 10 d. ji kartu su daugiau kaip šimtu kitų garsių moterų išplatino pareiškimą, kuriame pasmerkė #metoo iniciatyvą kaip „neapykantą vyrams ir seksualumui.“ Pareiškime moterys sako:  „Prievartavimas yra nusikaltimas, tačiau užsispyręs ar nemokšiškas flirtavimas nėra nusižengimas“. Jos tvirtina, kad feministės nuėjo per toli, ir kad moterys pačios turi prisiimti atsakomybę apsiginti nuo įkyrių pasiūlymų. Žinoma, JAV feministės prognozuojamai iš karto užsiplieskė pykčiu ir apkaltino signatares, kad jos neskiria patrauklaus viliojimo nuo prievartos.

Esminė aplinkybė čia ta, kad moterys, net ir feminizmo šalininkės, dėl #metoo pasidalino į atskiras stovyklas. Net ir keletas įžymių feminisčių, tokių kaip Germaine Greer iš Australijos, perėjo į priešingą stovyklą – už laisvę flirtuoti. Be to, jau kuris laikas „Youtube“ stebimas moterų judėjimas prieš feminizmą: jau minėta Nolla Girl 504 sako, kad moteriai dera siekti laimės ne darbe, o rūpinantis vyru ir vaikais, Blonde in the Belly of the Beast iš Sietlo yra įsitikinusi, kad feminizmas moteris pavertė nelaimingesnėmis nei kada nors anksčiau; Laurene Southern iš Kanados propaguoja, kad vienintelis būdas pratęsti Vakarų civilizaciją – grįžti prie tradicinių lyčių vaidmenų. Kiekviena iš tų interneto aktyvisčių gal ir nėra be proto populiari, tačiau tokių moterų šimtai, o kartu jos sudaro pakankamai įtakingą judėjimą.

Kažkas panašaus jau persimetė ir į Europą. Vokietijoje prasidėjo judėjimas „120 decibelų“: moterys pradėjo kovoti su politiniu korektiškumu, dėl kurio po imigracijos iš Vidurio Rytų ir Afrikos bangos smarkiai išaugo prievartavimų skaičius – tačiau vyriausybė problemą neigia ir dalina paviršutiniškus patarimus moterims, kad šios savo saugumu tesirūpina pačios. 

Todėl galima sakyti, kad Vakaruose prasidėjo moterų reakcija į feminizmą, o #metoo vajus jį dar labiau paskatino. Aišku, kad vienintelė rimta grėsmė feminizmui – tai kad jis bus diskredituotas moterų akyse. Kaip ne kaip, feminizmas gali išlikti įtakingas tik tol, kol jį palaikys dauguma moterų.

Kaip pataisyti santykius tarp lyčių

Kodėl feminizmas nepateisino moterų lūkesčių, nepadarė jų laimingų? Dar svarbiau – o kas padarytų? Pamėginsiu prisiimti atsakomybę ir pasiūlyti. Šio straipsnio autorius yra parašęs knygą „Išdrįskite būti vyriškas“ apie tai, kaip patikti moterims. Esu susipažinęs ne tik su psichologų, bet ir su judėjiškomis įžvalgomis apie lyčių santykius.

Mano nuomone, moterys turi vieną esminį poreikį, kurio negali patenkinti jokia emancipacija. Jų būdas nėra balansuotas – reikia tvirto ir stabilaus asmens, kuris padėtų neutralizuoti emocinius svyravimus. Kai tokios atramos nėra, moterys pasijunta dar nesaugiau ir todėl dar labiau puola į emocinius kraštutinumus – o per tai prisidirba ko vėliau gailėsis. Tad, kai moterų emociniai poreikiai yra nepatenkinti, jos į tai reaguoja priekaištais vyrams. Štai kodėl moterys tokios griežtos vyrams, tačiau be galo atlaidžios sau.

Vyrų reakcija į tokias moteris taip pat turėtų būti nuosaikesnė. Kaip kažkas pastebėjo, „feminizmas – iki pirmo sutikto vertingo vyro“. Tačiau kad tų vertingų vyrų atsirastų, moterys turi nustoti juos bet kuria proga niekinti, juo labiau bausti už parodytą seksualinį susidomėjimą.

Vyrų reakcija į verksnų feminizmą

Esama požymių, jog ateityje vyrų dėmesio moterys veikiausiai sulauks mažiau. Vyraujanti vyrų reakcija į feminizmo ekscesus Vakaruose – nebesusidėti su moterimis apskritai. Sparčiai plinta judėjimas MGTOW – Men Going Their Own Way (Vyrai traukia savo keliais). Šio judėjimo lyderiai pasakoja savo nuoskaudų istorijas. Pavyzdžiui, youtuberis Howard Dare pasakoja, kad jo žmona buvo neištikima, pagauta parodė iniciatyvą išsiskirti ir paliko vyrą be namų. Kitas vyras pasakoja, kaip viena moteris po savanoriškų lytinių santykių ėmė prievartauti pinigų, o negavusi iškėlė bylą dėl seksualinio prievartavimo ir pasodino jį į kalėjimą.

Tai palieka nedaug abejonių kaip toliau klostysis vyrų ir moterų santykiai, jeigu moterys ir toliau žengs dabartiniu feminizmo keliu. Patiria išbandymą moterų prielaida, kad vyrams bet kokiu atveju prireiks sekso ir kad dėl jo vyrai susitaikys su kone bet kuo. Vyrai pradeda galvoti, kad santykių teikiami privalumai jau nebeatperka blogosios jų pusės. Dabartinius santykius su moterimis vis daugiau vyrų mato kaip vergovę ir sako, kad jiems to nereikia.

Tokiam pasirinkimui nesu linkęs pritarti, nes tai būtų Vakarų civilizacijos savižudybė. Tačiau, jei vyro partnerė yra pastarosios kartos feministė, kuriai vyrai amžinai skolingi, tuomet kitos išeities paprasčiausiai nelieka. Visgi reikia tikėtis, kad galų gale susigriebsime ir pradėsime vieni kitų atžvilgiu vykdyti savo prigimtines pareigas. 

Įpuolė į duobę, kurią kasė kitam

Gali būti, kad #metoo vajus nebuvo visai jau spontaniškas reiškinys. 2017 m. gruodžio 15 d. „The Hill“ paskelbė, kad Los Andžele įsikūrusi teisininkė Lisa Bloom dar keli mėnesiai iki JAV prezidento rinkimų – o tai daugiau kaip metai iki #metoo pradžios - buvo pasirengusi moterims mokėti iki 750 000 USD už tai, kad šios viešai pareikštų kaltinimus D. Trumpui seksualiniu priekabiavimu. Dar po kiek laiko „Daily Wire“ paskelbė, kad JAV demokratų štabas partijos rėmėjų lėšomis įkūrė fondą, kuris turėjo ieškoti moterų ir siūlyti joms sumokėti po vidutiniškai 150 000 USD už tai, kad dalyvautų visokiose šou ir kalbėtų, kaip D. Trumpas jas seksualiai išnaudojo. Žinoma, kad šio fondo atstovai kalbino vieną porno filmų žvaigždę to imtis.

Taip pat „Daily Wire“ rašė, kad radikalios kairės aktyvistas milijardierius George‘as Sorosas finansavo filmą „Šešiolika moterų ir Donaldas Trumpas“ (16 Women and Donald Trump), kuris pasirodė 2017 m. lapkritį ir kur 16 moterų pasakojo apie nepateisinamą D. Trumpo elgesį. Jokių įrodymų, kaip nesunku numanyti, nė viena nepateikė.

Šio straipsnio pradžioje jau buvo nuskambėjusi Lisos Bloom pavardė – tos pačios, kuri ieškojo moterų, kurios apšmeižtų D. Trumpą. Jei pamenate, tai H. Weinsteino teisininkė, kuri atsistatydino antrą moterų aktorių mestų kaltinimų jam dieną. Peržiūrėję demokratų partijos finansinių rėmėjų sąrašą atrasime ir H. Weinsteino pavardę.

Tad dabar galai sueina: H. Weinsteinas vienas ar su partneriais davė pinigų demokratų partijos fondui ieškoti moterų, pasirengusių šmeižti oponuojantį kandidatą į prezidentus. Pinigus moterims siūlė jo teisininkė, minėtoji Lisa Bloom. O po gerų metų paaiškėjo, kad pats misteris Weinsteinas įpuolė į duobę, kurią kasė D. Trumpui. Tą patį galime pasakyti ir apie visą feminizmo judėjimą pastaruoju metu – kasė duobę vyrams, įpuolė pačios.