Neretas iš mūsų, ypatingai vaikystėje, piešėme ar bandėme piešti ant smėlio, tačiau nė nesusimastydavome, kad smėlį galėtumėme panaudoti vietoje dažų. Taigi jei kada lankysitės Viekšnių miestelyje, būtinai užsukite į Vytauto g. 43 numeriu pažymėtus dailininkės ir poetės Snieginos Chrisčinavičienės namus, kuriuose įkurta jos darbų galėrija „Snieginos giesmė akmenėliui“. S. Chriščinavičienė paveikslus nuo 1995 m. kuria autorine, originalia technika – tapyba smėliais, žeme, akmenėliais. Dirbdama naudoja keliolikos spalvų smėlį, žemę, molį, žvyrą, negyvosios gamtos uolienų mineralus, akmenėlius. Apsilankę galerijoje pamatysite: netradicine technika sukurtų paveikslų parodą; natūralios žemės spalvų paletę; retų akmenėlių kolekciją; 47 metrų ilgio ranka rašytą biografinį laišką knygai.  

Sakykite kaip gimė mintis tapyti smėliu? Norėjote kažkuo išsiskirti ar smėlis Jums turi kokią kitą prasmę? 

Tapydama originalia autorine technika naudoju keliolikos spalvų smėlį, žemę, molį, žvyrą, negyvosios gamtos uolienų mineralus (karbonatus silicitus), akmenėlius... Visa tai, ką naudoju kūrybai, vadinu vienu bendru vardu – „Žemė maitinanti sielą“. Man atrodo, kad tas be galo stiprus ryšys su gamta užkuoduotas jau motinos įsčiose, o gimus tiesiog įskiepytas į mano vardą. Visa, kas šiame sviete (pasaulyje) gražiausia ir kas giliausiai paliečia man širdį yra po mano kojomis. Šis labai stiprus jausmas ir neleido tapyti žmogaus sukurtais dažais. Jis vertė kelis dešimtmečius skęsti paieškose. Tai užtruko ganėtinai ilgai, bet visiškai nesigailiu. Mano pati didžiausia svajonė jau išsipildė. Tai mano gyvenimo stebuklas. Priėmusi iš aukštybių švarias mintis galiu įamžinti jas naudodama tai, kas po mūsų kojomis. Visa ta įrėminta visuma pakabinta ant sienos žmogaus akių lygyje žemiškai žvelgia ir byloja... 

Kokia spalvų gama galite disponuoti naudodama šią techniką? Ar ji neriboja, leidžia atskleisti paveiksluose visas idėjas? 

Turiu kelių dešimčių žemės spalvų gamą. Šioje gamoje nėra žalios ir mėlynos. Be šių spalvų apsieiti reikia daugiau išmonės, negu tapant dažais, tačiau idėjas atskleisti sekasi kuo puikiausiai. 

Kuo skiriasi tapymas smėliu nuo piešimo dažais? 

Skiriasi iš esmės. Tapydama dažais (esu nutapiusi 5 paveikslus, iš kurių vieną įsigijo anglai) galiu teptuku sužaisti neregėtus stebuklus. Viso to negaliu tapydama „Žeme sielos maitintoja“. Čia reikia odontologo kruopštumo, puikios vaizduotės (eskizo nusipiešimas negalioja), begalinės kantrybės. Jei tapydama dažais per dieną nutapiau 5 paveikslus, tai šia technika nedidelį darbą kuriu pora savaičių. 

Kiek jau sukūrėte paveikslų? Ar parduodate juos? Rengiate parodas ne tik Viekšniuose? 

Nuo 1997 m. surengiau 49 autorines parodas, iš kurių penkias – užsienyje. Dalyvavau 24  tautodailės parodose. Suomijos Turku mieste eksponuoti 24 paveikslai, o iš ten dvejus metus paroda keliavo po įvairius šalies miestus. Vokietijoje paveikslai pabuvojo Ostenburgo, Stendalio, Lemgo miestų muziejuose. Paveikslai „Trojos arklys“ ir „Sakmė apie Trojos arklį“ visam laikui apsigyveno Vokietijos Vinkelmano muziejuje. 

Paveikslų ciklas „Tūkstantmečio sandūroje“ 2008 m. pristatytas Latvijoje, kur vyko tarptautinė Latvijos, Lietuvos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos įvairiausiomis atlikimo technikomis kurtų darbų paroda. 

 Yra įsigiję darbų privatūs kolekcininkai iš Suomijos, Švedijos, Vokietijos, Indijos, Danijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Esu sukūrusi apie 500 paveikslų.  

Savo paveikslais išsiskiriate ne tik Mažeikių rajone, bet ir Lietuvoje. Ar Jums užtenka mažame miestelyje kultūrinio gyvenimo?  

Sakyčiau, kad kultūrinio gyvenimo beveik nėra. Norint jo įkvėpti reikia važiuoti ir ieškoti. Taip ir darau, kai pajaučiu jog trūksta oro. Iš kitos pusės galima įžiūrėti ir pliusų. Mažesnis blaškymasis leidžia daugiau pabūti su savimi vienaip ar kitaip išreiškiant apsigyvenusias mintis.  

Kaip Jus vertina, priima aplinkiniai? 

Jie negali tiesiai pasakyti, kad šiaip sau, todėl pasirenka geriausią taktiką – tylą, o už juos šneku aš. Viekšnių miestelio žmonės priima labai skirtingai, kiekvienas pagal savo suvokimą ir manęs tai nestebina, netgi priešingai - džiugina. Artimiausi kaimynai nė nenumano, ką aš su tom žemėm veikiu. Galerija veikia 18 metų, o jie nėra buvę nė karto. Tuo viskas ir pasakyta. Tačiau aš 18 metų priimu lankytojus, pristatau kūrybą, skaitau eiles atvykusiems iš įvairiausių Lietuvos vietovių ar net iš užsienio, ir labai džiaugiuosi žmonių susidomėjimu, nuostaba. Jie apžiūrinėdami darbus ir klausydami eilių pajaučia ypatingą jausmą ir įspūdį. Vieni garsiai mąsto, kad per daug ilsėjosi ir nieko nenuveikė, kiti džiaugiasi mintimis, įamžintomis paveiksluose, treti stebisi žemės spalvų gausa, o dar kiti garsiai prisiekia nebeleisti laiko veltui. Tai yra man pats didžiausias atlygis. 

Jūs gimusi ir augusi šiame miestelyje? Kas Jus čia sulaikė/-o? 

Gimiau Telšių rajone, Lingėnų kaime. Po santuokos ieškojome kur išsinuomoti butą ir apsigyventi. Ta vieta, kuri patiko, visam likusiam gyvenimui tapo Viekšniai, nes pro juos teka upė Venta. Patraukė visiškai atviras pavasariui upės šniokštimas. Koks kultūrinis gyvenimas Viekšniuose, ar kokie čia gyvena žmonės – manęs nedomino. Juk aš,  kiek save pamenu (nuo 4 metų) vasaras praleisdavau kieme, viena pati, tiesiog piešdama ne ant popieriaus, o ant žemės su iš medžio nusilaužta šakele.  

Jūs ne tik piešiate, bet ir kuriate eiles. Jau išleidote keletą savo kūrybos knygų. Kaip jas priėmė, įvertino poezijos gerbėjai? 

Poeziją ne kuriu, o tiesiog išgyvenu. Todėl ji yra tiesiai žmonėms į širdį... Greta žemės spalvų paletės per visą kūrybos procesą ant stalo guli sąsiuvinukas su rašikliu. Tarkim, kuriu šventų Kalėdų Angelą. Visą kūrybos proceso laikotarpį aš su juo kalbuosi ir man patikusį sakinį (iš šio pokalbio) užrašau. Taip gimsta gili poezija. Esu išleidusi tris poezijos knygutes, o neseniai  pasirodė ir ketvirtoji – „Žemaitiškas eilis“.  

Ar turite kokią dar neįgyvendintą svajonę?  

Taip turiu. Kruopščiai susisteminti visą poeziją ir išleisti vieną knygą, kad būtų patogiau ir sau, ir kitiems. 

Dirbate bibliotekoje. Koks turėtų būti mažo miestelio bibliotekininkas? 

Kai suėjo 65 metai, bibliotekoje nebedirbu, nes nusprendžiau, kad atėjo laikas naudotis ilgalaikėmis atostogomis, tačiau žmonės labai pasigenda mano organizuotų renginių. Aš visa tai dariau iš visos širdies ir visada galvodama apie kiekvieną žmogų.  

Bibliotekoje turi dirbti žmogus su daugybe gerų savybių. Jis turi būti be galo lankstus ir sugebėti bendrauti tiek su mažu, tiek  su pagyvenusiu. Jis turi būti meniškos sielos, sugebėti vesti įvairiausias edukacines pamokas, vesti renginius, žinoti kaip juos suorganizuoti. Mokėti pakviesti ir deramai sutikti bei išleisti. Išmanyti ne tik apie grožinę literatūrą. Jis turi sugebėti žmogui pristatyti mokslinės literatūros leidinius taip, kad šis imtų domėtis ir skaityti neišvengdamas tobulėjimo.  

Šios visos savybės tarp bibliotekininkų nedažnai aptinkamos, ir mane asmeniškai tai labai liūdina. Nekūrybingas bibliotekininkas yra tik vartotojas. Tai labai tvirta mano nuomonė ir jos negaliu, kad ir kiek benorėčiau pakeisti. 

Dovanas iš Dieva 

Kīkveins  šiun žemī išvīstam 

Su Dieva palaima. 

Iš Dieva ir īrunkius gaunam 

Kožnas skirtingus, 

Tik mūsū valio Dievs palīkt 

Kīk būti česnās, kīk paslunkiās, nuširdžiās, razūmnās, 

Kitāp sakunt, protingās. 

Kū iš Dieva gaunam dovanā, 

Kōžnas panaudojam savāp, skirtingā. 

Vīni gautās īrunkiās nupaišom gīvenimā 

Stebuklingom ir nežemiškom spalvom. 

Kiti sriūbčiodami bespalvi ora taurī navatnē gīvenam  

Ir iš to nenusakoma skoni vaisius lukštenam. 

Mīluntīs gamtā gīvenimā dogmas  

Labā interesnē paiša. 

Anī veizėdami ī sirpstunčis žemūgis besimainunti kūnā 

Palīkt kāp pakvaišin 

Ir kāp vorā iš to regini gīvenima tinklā raiša,  

O gautū iš dungaus mintiū 

Del kvapnoma īmaiša. 

Ir dėkū Dievū, 

Kad īrunkius gaunam visi skirtingus, 

Gīvenam gīvenimā tokī, koks katram tink. 

Vīns kitam širdīs nedraskom ir ī untī nelendam.  

Dirbam, plušam, rašom, paišom 

Ir be tropniuos dingstīs nesimaišom. 

Sniegina Chrisčinavičienė