Gerbiamas Vaidai, kur slypi „Žalgirio“ sėkmingo žaidimo šį sezoną paslaptis?

Pirmiausia, ne paslaptis, didžiausias trenerio Jasikevičiaus nuopelnas. Jis iš vidutiniokų sugeba išspausti maksimumą. „Žalgiryje“ šį sezoną nebuvo nei vienos žvaigždės – krepšininko, kuris vienas galėtų nulemti varžybų baigtį. Kitos komandos turi N. Decolo, A. Švedą, B. Wanamaker, o „Žalgiryje“ tokio krepšininko nebuvo. Kalbant apie kitas priežastis, išskirčiau labai gerą mikroklimatą, tai yra labai svarbu. Belgrade teko bendrauti su įvairiais žmonėmis ir nustebino informacija, kad „CSKA“ klube rusai ir legionieriai praktiškai nebendrauja. Žinoma, reiktų nepamiršti ir sirgalių. Kiekvienose rungtynėse palaikymas buvo tiesiog fantastiškas, o tai labai padėjo. Yra komandos, kurios žaidžia apytuštėse tribūnuose kaip „CSKA“, „Chimki“, kai kurie kiti klubai, o „Žalgirio“ arena visada būdavo pilna. Aišku, svarbus ir sėkmės faktorius – nors iš kitos pusės: sekasi stipriausiems. Tai pat vadybos nuopelnas – Š. Jasikevičiui duodama daug laisvės. Pats treneris pasirenka žaidėjus. Retai Eurolygoje yra toks klubas, kai treneriui yra suteikiama tokia laisvė. Paprastai klubo vadovai pasirenka puolimo žvaigždes, kad pritraukti žiūrovų. Dažnai puolimo žvaigždės tingi dirbti gynyboje ir griauna komandos mikroklimatą. Pavyzdžiui, Milano komandoje, E. Goudlukas.

Prakalbome apie emocijas. Prisiminkime įdomu faktą iš 1999 metų finalinio ketverto (1999 m. „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą - aut. pastaba). Tuomet visa „Žalgirio“ komanda vaikščiojo kartu, buvo vieninga kaip kumštis. O kaip šį kartą Belgrade?

Aš vakarienėse kartu nedalyvaudavau (juokiasi), bet žinau, kad komanda ir dabar buvo kartu, panašiai kaip ir prieš 19 metų. Kaune tai pat komandos nariai kartu su šeimomis vakarieniauja arba leidžia laisvalaikį, o tai labai sulipdo visus. Vienybė, draugiškumas sukuria kovingumą aikštelėje. „Žalgirio“ komandoje nebuvo nei vieno žaidėjo, kuris būtų „balta varna“, iškritęs iš konteksto. Taip D. Bostas nepritapo prie Š.J asikevičiaus schemų, bet čia normalu, negali kiekvienas žaidėjas pritapti. Yra komandų, kur pusė žaidėjų nepritampa, „Žalgiriui“ šiuo klausimu, manau, idealu.

Dabar klausimas apie Jus. Ar prisimenate savo pirmąsias komentuotas varžybas ir kaip tapote komentatoriumi?

Tai įvyko prieš 15 metų. Aš laimėjau komentatorių konkursą tuometiniame „5 kanale“. Reikėjo komentatoriaus, kuris komentuotų „A lygos“ dabartines NKL varžybas. Taip ir prasidėjo karjera. Pirmasis mačas tada vyko Alytuje. Kad būtų drąsiau, pasikviečiau komentuoti kartu Sergejų Jovaišą. Pamenu tada labai jaudinausi, pakeičiau ne vienas sauskelnes važiuodamas į Alytų (juokiasi). Televizijos direktorius, paskambinęs ir išgirdęs mano drebantį balsą, pasiūlė atlikti kvėpavimo pratimus, kurie iš tiesų padėjo (juokiasi).

Krepšinio sirgaliai Jus mėgsta už įdomias įžvalgas, kurias aikštelėje mato tik profesionalas. Kaip ruošiatės varžyboms?

„Žalgirio“ varžyboms ruošiuosi ypatingai rimtai. Skiriu 4-5 dienas po valandą ar daugiau, peržiūriu varžovų rungtynių įrašą. Analizuoju žaidimą, susitinku su žinomais treneriais prie derinių lentos. Paskutiniu metu dažniau su Arvydu Gronskiu, anksčiau su Kęstučiu Kemzūra, Mindaugu Buzinausku ir kitais treneriais. Krepšinis keičiasi nuo tų laikų, kai dar pats žaidžiau, atsiranda vis naujų dalykų. Manau žiūrovams įdomiau ne tik girdėti sausą analizę. Tai pat kartais pašmaikštauju, kad nebūtų per daug sausa ir nuobodu.

Jūs nesate standartinis komentatorius. Pajuokaujate, kartais ir trenerį pakritikuojate. Bet tai juk rungtynių dalis?

Pirmiausia, stengiuosi nesivelti į labai artimas draugystes su krepšininkais arba treneriais, nesiprašau į feisbuko draugus, nes paskui būtų nepatogu pakritikuoti (juokiasi). Aišku, yra keletas trenerių ar žaidėjų, su kuriais esu pažįstamas daugelį metų. Pavyzdžiui, su Rimu Kurtinaičiu ar Valdemaru Chomičium. Bet R. Kurtinaičiui esu pasakęs, kad nepataikausiu, nes prasidės kalbos iš  kitų komandų atstovų. Kartais Rimas paklausia : „Kodėl tu mane droži?“ (juokiasi). Susinervina, bet neilgam. Kita bėda – yra trenerių ar žaidėjų, kurie ne visai tą kritiką supranta. Lietuvoje kritika yra „katino ašaros“, palyginus su Italija, Ispanija, o ypač Graikija. Bet Lietuviai yra labiau jautrūs, įžeidūs ir neretai sureaguoja skaudžiau.

Pamenu, buvo tokia situacija – penktadienį – Kaune Eurolygos, varžybos, šeštadienį – LKL varžybos Pasvalyje, sekmadienį – LKL varžybos Vilniuje, ir tai eilinis maratonas. Ar nebūnate pavargęs nuo krepšinio?

Taip, šiek tiek pavargau. Mąstau, kad kitą sezoną reikės mažinti tempą. Kenčia šeima, nes dažniausiai savaitgalį nebūnu namuose. Turiu tris vaikus. Dėmesio jiems reikia skirti kuo daugiau. Jeigu nekomentuoju kurią dieną, tuomet stengiuosi neskaityti naujienų apie krepšinį. Malonu būna pasivaikščioti parke ar miške. Kitą dieną grįžtu pailsėjęs ir energingas.