Gražu, išdidu ir kosmiška buvo žiūrėti į tris protingus, intelektualius, kompetentingus koalicijos vyrus.
Valio! Išaušo didi diena. Energetikos ir Aplinkos ministrai bus.
Lietuva įgavo antrą kvėpavimą.
Atsiras unikali proga pademonstruoti pasauliui savo gabumus, potencialą ir perspektyvas.
Entuziazmu netrykšta tik sisteminiai "žurnaliūgos", Tapinas ir opozicija.

Jų veiduose - jokios šypsenos.
Jų "dūšelei" - tai "blogas ženklas".
Jiems ant širdies "užpila balzamo", kai Lietuvai nesiseka.
Jų stovykloje nuotaikos - lyg Detroite prieš 30 metų, kai Detroito policijos vadas, komentuodamas intensyviausią istorijoje Polys ir kažkokių banditų susišaudymą, per kurį trijų minučių bėgyje buvo iššaudyta 2000 šūvių ir ne tik kad niekas nežuvo, bet net niekas nebuvo sužeistas - ir kaip į vandenį komisaras žiūrėjo: netrukus nusikaltimų kreivė mieste pakilo į neregėtas aukštumas.
Žurnalistų retorika, jų skundai Europai, opozicijos nuotaikos nuolat siunčia ne tik blogio linkintį signalą valdančiajai koalicijai, bet ir pasauliui.
Lietuvis moka valgyti lietuvį.
Gal atėjo metas papasninkauti?

Žinote, buvo toks atvejis Amerikoje.
Melanijos Tramp biografas, padaręs visų jos užgauliojimų, trolinimų ir šmeižto analizę, uždavė jai principinį klausimą: "Ar būtumėt tekėjusi už Donaldo Trampo, jei jis nebūtų įžymus ir turtingas?"
Melanija į tai atsakė paprastai: "Ar būtų Donaldas Trampas atkreipęs į mane dėmesį ir man pasipiršęs, jei aš nebūčiau graži, protinga ir žavinga?"

"Tikiuosi, mūsų koalicija - ne apie tai", - rašo vienas įžvalgus socdemas, naujokas didžiojoje politikoje.
"Nekreipk dėmesio į tai, kas rašoma žiniasklaidoje, nes sena žvalgybininkų taisyklė sako: "Kas kalba, tas nežino, nes svarbiausia yra tai, kas nepasakyta", - rašo Giedrius.

"Bet kurio žmogaus poelgių motyvacijai suvokti būtina žinoti, kad tas asmuo visų pirma yra ŽMOGUS, vyras, tėvas, brolis, sūnus, anūkas, meilužis, draugas, vadovas, darbdavys, kolega, kaimynas, žvejys, brolis masonas, parapijietis, klasiokas, kursiokas ir t. t.
Jis pabunda vieną rytą ir sako sau: "Aš užimu vieną iš svarbiausių valstybės postų. Esu įrašytas istorijos analuose. Turiu valstybės apsaugą. Mašiną su švyturėliais. Krūvą privilegijų ir biudžetų. Turiu svarbias ministerijas su šakinėmis struktūromis - po 3000 etatų. Tai - puikiausia partinė bazė kitiems rinkimams.
Turiu 16 padėjėjų etatų, galiu į juos priimti, ką tik noriu, kad ir koalicijos partnerius erzinančius "personažus", - o ką jie man gali padaryti?
Turiu gerus reitingus, kai kurių žurnalistų palankumą, jumoro jausmą, asmeninę aistrą kurti naujas išeigines dienas, visuotinę toleranciją savo elgesiui ir žodžiams.
Jaučiu lengvą kolegų baimę, laikausi taisyklės: "Nori turėti bėdų - pykis su Skverneliu."
Turiu baikščius koalicijos partnerius, kuriuos galiu vadinti, kad ir "pusgalviais", bet į tai jie atsakys tik pataikūnišku kikenimu ir iškreiptu "Stokholmo sindromo" prieraišumu.
Turiu merdinčius konkurentus, kuriems belieka tik natūraliai nunykti opozicijoje.
Ir ką turiu šiandien daryti? Kelti iš politinių kapų "lavonus" ir pačiam leistis į jų vietą? Atimti duonos kąsnį iš savo partiečių ir sakyti jiems: "Viskas. Ieškokitės darbo. Viską pradedam iš naujo".
Stoti į vieną gretą su politinių manipuluacijų meistrais - konservatoriais, puikiai suvokiant, kad nei juos perrėksi, nei palenksi, bei apžaisi?

Sena taisyklė sako: " Išdavystė politikoje yra tik datų klausimas".
Sakot: o kur Sąžinės balsas? Kur Moralė?
Bet kaip apie ją kalbėti su 16 greitai darbo neteksiančių padėjėjų?
Gerai. Vienas ministras liks Seimo nariu. O ką daryti antram?
Pas ką prašytis?" - samprotauja Giedrius.

"Man sunku pasakyti, kokį žaidimą žaidė ar žaidžia Saulius. Aš politikoje - tik naujokas. Ji man yra ne Aistra, o tik akla Tarnyba. Talmudas moko: "Išminčius tas, kuris numato ateitį", bet man tos išminties neužtenka.
Pamenu, kai 1937 metais Sovietų Sąmungoje buvo teisiami ir konvejeriu šaudomi aukščiausi komunistų vadai bei karvedžiai, ir sistema noriai skleidė informaciją apie jų turtus, prabangą bei privilegijas - nuo originalių Rubliovo ikonų, kabančių asmeninėse pirtyse tarsi tai būtų taikiniai, iki nuostabiausių ristūnų žirgynuose.
O tai skaitydama liaudis, pasibaisėjusi tų vadų užmačiomis regzti sąmokslus, šnipinėti Latvijos žvalgybai ar žudyti kitus vadus, klausinėjo savęs: "O kam? KO DAR JIEMS TRŪKO?"

Taip ir aš klausiu savęs, šaukdamas į tamsą: "KO DAR JAM TRŪKO?" - rašo politikos naujokas Giedrius.
Bet mes šį vakarą pamirškime Sauliaus Skvernelio politinius žaidimus ir pasidžiaukime kitais dalykais - kad pagaliau Prezidentas ištiesė Žemaitaičiui ranką ir su šypsena šiandien jo paklausė: "Ar ginklo neturi?"
Kai tai pamatys užsienis, ši akimirka prezidentūroje įgaus didesnę vertę už visus valstybės ordinus.
Nes Prezidentas ištiesė ranką "TERORISTUI".

O Ruginienės rankinės kaina - DZIN.