Mano dvyniai prieš kelis metus mėgdavo matuotis, kuris aukštesnis. Gimė vienodo ūgio, po metų vienas kelias milimetrais, o dar po penkerių metų ir pora centimetrų ūgiu ėmė lenkti brolį. Dabar ūgių skirtumas jau apie 6 cm.

- Aš didesnis ir geriau į krepšį pataikau! - didžiuojasi.
- O aš anksčiau skaityti išmokau ir greičiau plaukiu! - neatsilieka kitas.
- O aš jus abu bėgime pralenkiu! - į varžybas jungiasi jauniausias brolis.

Taip ir lyginasi nenustodami... Amžiaus tarpsnių psichologija aiškina, kad viskas su vaikais čia gerai. Jie auga, bręsta, mokosi, pažįsta pasaulį, ieško jame savo vietos.

O kaip pas suaugusius?

Kiškis juokiasi iš lydekos, kad ta jo miške nepaveja, voverė šaiposi iš dramblio, kurs negeba į medį įkopti, o silkei nervai nelaiko, kai bando erelį išmokyti nardyti...

Na, kažkaip taip žmonių pasaulis dabar atrodo. Ir jų lenktynės bandant išsiaiškinti, kas gudrus, gudresnis, o kas jau ir visai prabudęs ar net nušvitęs.

Kas pas mus avys?
Kas miega ir niekaip nenubunda?
Kas išminčius, tiesą suradęs?
Kas moko ir dalija patarimus neprašomas?
Kas išskleidžia skėtį virš galvos tam, kurs nori lietų pajusti?
Kas pakiša pagalvę krentančiam ir neleidžia susižeisti?
Kas rašo scenarijus?
Kas filmus kuria, o kas juose vaidina?

Paklausiu dar kitaip: ar teko sapnuoti, kad sapnuojate ir nubusti? Tačiau tas nubudimas buvo sapne. Jūs ir toliau miegojote, sapnavote, tačiau jautėtės pabudę iš ano sapno?

Tai... Kiek (ne)miegančių vis dar miega savo sapne?! O nubudę tai padarė kur? Naujame sapne ar realybėje?

Ir... kas yra tikra realybė, o kas - tik iliuzija?

Kuris iš mūsų yra tikras, kad tai, ką suvokia, yra neginčijama tiesa?

Ar galiu save laikyti nubudusia iš sapno prieš tą, kuris dar aname mano sapne randasi?
Kažkas gal stebi mane ir tyliai juokiasi, matydamas, kad toliau saldžiai miegu, nors esu tikra, kad jau viską suprantu...

Turbūt daugeliui teko sutikti tik tik patapusių veganais/vegetarais. Na tų, kurie kitų lėkštėse lavonieną mato, o nuo mėsos vaizdo parduotuvėse juos pykina. Teko? Ir... Įkvėpė pasukti jų pasirinktu keliu? Įtikino, kad verta keisti gyvenimo būdą ir liautis skriaudus gyvūnėlius? Taigi...

O kaip mūsų nušvitę teisingieji, skirstantys pasaulį į nubudusius ir miegančias avis? Dar vakar patys saldžiai parpė, o šiandien žadina pasaulį. O kas nors prašė, kad jį pažadintų?

Puikybė yra siena, kuri stabdo kiekvieną. Nesirinkdama nei pagal statusą, nei pagal išsilavinimą, nei pagal išorę ar vidų. Prieini sieną ir nėra kelio. Gali bandyti apeiti - nesigaus. Siena plečiasi ir auga...
Iš tiesų nėra neįveikiamų kliūčių, tik sprendimai būtini kiek kitokie.

Nori būt matomas? Susiliek su aplinka. Tie, kam reikia, Tave ras.
Nori būt girdimas? Kalbėk tyliau už sprogstantį pumpurą.
Nori pakeisti kitus? Būk savimi ir palik juos ramybėje.
Nori duoti patarimą? Pats juo vadovaukis...

Puikybės siena griūna, kai leidi būti tam, kas yra ir sutinki, kad viskas, kas yra - teisinga.
Kiekvienas yra savo vietoje ir elgiasi geriausiai, kaip gali.
Visi daro savo pasirinkimus, kurie jiems teisingi.

Gyvenk, kaip nori ir leisk gyventi kitiems! Taip, kaip jie nori.

Visuomet galime ieškoti to, kas skiria, tačiau galime matyti ir tai, kas vienija.

Kiekvienas šioje žemėje yra svarbus ir reikalingas. Ir kiekvienas atlieka savo vaidmenį.
Ir, jei atrodo, kad esi nubudę, gal tai taip pat scenarijaus dalis?!
O tie, kuriuos vadini avimis, tik daro tą, ką turi daryti. Jų tokia rolė. Šiandien. Rytoj gal susikeisite vietomis.

Lydeka nepradės skraidyti. Ir nereikia jos to mokyti!
Avys nepradės valgyti vilkų. Ne tam sukurtos.

Tas, kuris šiandien eilėje paskutinis, gali greitai būti pirmas.
Viskas vyksta ne vakar ir rytoj.
Viskas yra tik čia ir dabar.

Stebėtojas neįsitraukia ir lieka neutralus. Nevertina.
Regi, kas kurį sapną sapnuoja. Nesikiša. Nekovoja. Tiesiog gyvena...
Daro savo sprendimus.
Kuria.
Yra šalia, kai jo reikia.
Pasitraukia, kai jo nereikia.
Atsako tik paklaustas.
Renkasi ne tarp blogio ir gėrio.
(Visuomet yra trečia galimybė!)

Kur du pešasi, trečias laimi. Kas yra du ir kas yra trečias?
Ką šiandien renkiesi Tu?

P.S. Žaisdami stalo žaidimus mano trys jaunėliai susitaiko ir nesilygina. Jie puikiai supranta, kad žaidimas yra tik žaidimas. Net laimėdamas penkis kartus iš eilės gali kitą partiją pralošti.

Gyvenimas irgi - tik žaidimas. Laimi tas, kuris nesusitapatina ir nesusireikšmina. Pralaimi tas, kuris klijuoja etiketes. Ir sau, ir kitiems...

P.P.S. Jei paprasčiau - nustokime vieni kitus dėlioti į lentynėles ir laikyti save geresniais/teisingesniais už kitus. Puikybė - kelias į niekur.