Atlikus valstybinį auditą „Valstybės rezervo sudarymas, kaupimas ir tvarkymas“ paaiškėjo, jog šis rezervo fondas labiau primena saugumo iliuziją nei realų pasirengimą krizei.
Valstybės kontrolės audito išvados negailestingai apnuogina šią iliuziją. Formalus valstybės rezervo fondo egzistavimas negarantavo realaus pasirengimo ekstremalioms situacijoms – nei karinėms, nei civilinėms.
Auditas konstatavo, jog 2022–2025 m. laikotarpio valstybės rezervo kaupimo ir tvarkymo sistema neužtikrino, kad jis būtų pakankamas, tinkamas ir prireikus pristatomas į reikiamą vietą, nors atsargoms kaupti ir prižiūrėti buvo skirta 12,6 mln. Eur. Pagrindinės silpnybės akivaizdžios: rizikomis nepagrįstas planavimas, neefektyvus finansinių išteklių panaudojimas ir neaiškūs, praktiškai neveikiantys logistikos mechanizmai. Visa tai tiesiogiai kerta per valstybės saugumą.
Ir svarbiausia – tai nėra pinigų stygiaus problema. Tai – strateginio mąstymo, administracinės atsakomybės ir politinės valios stoka.
Visa tai vyko I. Šimonytės vyriausybės valdymo laikotarpiu, kai geopolitinė realybė nepaliko vietos improvizacijai. Karas Ukrainoje ir augančios grėsmės reikalavo ne prezentacijų, o laiku priimtų sprendimų ir konkrečių veiksmų. Tačiau esminiai uždaviniai taip ir nebuvo įgyvendinti. Tokiomis aplinkybėmis neveikimas jau nebeatrodo kaip paprastas aplaidumas – jis ima panašėti į sąmoningą pasirinkimą nieko nedaryti ir turėtų būti vertinamas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Ši situacija – ne pavienis atvejis, o dar vienas epizodas ilgoje nusikalstamo neveikimo ir imitavimo grandinėje. Kaip ir buvusios vyriausybės nekompetencija sprendžiant priedangų klausimą. Konservatorių ir liberalų politinis dviveidiškumas šioje vietoje pasiekė pavojingą lygį. Daug skambių pareiškimų, daug kalbų apie saugumą ir grėsmes, tačiau realaus turinio – stulbinamai mažai. Kai atotrūkis tarp žodžių ir darbų tampa sisteminis, tai jau nebėra politinė smulkmena. Tai tampa tiesiogine Lietuvos nacionalinio saugumo problema.
Todėl dabartinei Vyriausybei teks ne tik „raitotis rankoves“, bet ir iš esmės sukurti tai, kas ilgus metus buvo tik imituojama. Visuomenei nebereikia naujų pažadų ar strategijų pavadinimų. Reikalingi įrodymai, kad valstybės rezervas pagaliau taps tuo, kuo ir turėjo būti nuo pat pradžių – ne teorine sąvoka ar politine dekoracija, o realia, veikiančia valstybės ir žmonių apsauga ekstremaliųjų situacijų, krizės, nepaprastosios padėties, mobilizacijos ar karo metu.
Skaityti komentarus