Lietuva atsidūrė aklavietėje – pasirinkimų nebeliko. Kelių fondo modelis stringa: trūksta ne tik pinigų, bet ir iniciatyvos bei gebėjimo juos pritraukti ir auginti. Net paprasčiausias sprendimas – perimti Lenkijos patirtį – lieka tik kalbomis.
Prezidentas siūlo eiti ne apgalvotu, o patogiausiu keliu: skolintis ir tiek. Viešąją infrastruktūrą statyti už paskolas. Paprasta? Taip. Pigu? Tikrai ne.
Nereikia net kaštų naudos analizės. Kodėl nesvarstome obligacijų su valstybės garantija? Žmonės mielai investuotų į savo pačių kelius – tuos, kuriais kasdien važiuoja, dūsta nuo dulkių ir laužo automobilius duobėse.
Nematant alternatyvų belieka palaikyti Prezidento siūlomas Kelių įstatymo pataisas. Nes šiandien realybė paprasta: lopas ant lopo, o tame lope – dar viena skylė.
Kol Kelių fondas vegetuoja – teks važiuoti skolon.
Skaityti komentarus