Rimgaudas Ambrasas
„Čia ir ekonomika.“
Taip. Tik ne ta ekonomika, kurią rodo partiniai bankų ekonomistai – jų grafikuose visada viskas kyla.
Realybė – visai kitokia.

„Čia jūsų liaupsinamo sovietmečio pasekmės, kai anot jūsų viską davė už dyką.“

Rimgaudas Ambrasas Prašau jus nustoti meluoti.
Kaip VRK komisijos nariui jums nederėtų skleisti teiginių, kurie neatitinka tikrovės.
Aš niekada neliaupsinau sovietmečio – tai tik jūsų bandymas man priskirti mintis, kurių nesu sakęs.
Tokie metodai diskusijoje nedarant garbės nei žmogui, nei institucijai, kuriai jis priklauso.

„Pažanga didžiulė, statybos vyksta, gamyba vyksta, prekyba vyksta.“

Taip, vyko ir vyksta.
Bet per 35 nepriklausomybės metus mes sugebėjome nutiesti…
150 kilometrų magistralinio kelio.
Ne 150 tūkstančių metrų – tik 150 km.
Pažanga – tai ne pastatų skaičius, o gyvenimo kokybė ir infrastruktūros augimas.

„Siūlymas pagyventi už vidutinį atlyginimą – demagogija.“

O kodėl gi ne?
Seimo nariai – tautos išrinkti žmonės,
tarnauti tautai,
o ne sėdėti virš tautos kaip ant pjedestalo.
Tauta – ne Dievas, bet ją reprezentuojantys žmonės kažkodėl jaučiasi Dievui prilygę.

Kas blogo, jeigu politikai bent vieną kadenciją pagyventų taip, kaip gyvena tie, kuriems jie rašo įstatymus?

„Žmonės turėtų galvoti, ką renka į valdžią.“

Jie pagalvojo.
Ir išrinko.
Išrinko Žemaitaitį ir Nemuno Aušrą,
o buvusią trijų partijų koaliciją –
išbrokavo.

Tai vadinasi demokratija.
Būtent ta, kuria jūs taip mėgstate mojuoti.

„Praėjo metai ir dar vis tiki, kad išrinko gerai? Kas pagerėjo ar pagerės?“

Jeigu išbrokuotieji nekaišiotų pagalių į ratus,
jeigu buvusi penkiakampė žvaigždė su savo satelitais netrukdytų dirbti kiekviename žingsnyje,
procesai judėtų daug greičiau.

Jeigu nori kažką kaltinti – žiūrėkite į tuos, kurie prarado valdžią,
bet elgiasi taip, lyg dar vis būtų Seimo šeimininkai.

Jūs sakote, kad pašalpa per didelė.
O aš sakau paprastą dalyką:

žmogus neturi dirbti už „lėkštę sriubos“.

Jis turi išlaikyti šeimą, vaikus, tėvus —
ir tai turi daryti iš atskirai uždirbtų pinigų, o ne iš pašalpų, kurias valstybė naudoja kaip raminamuosius ten, kur turėtų būti normalus atlyginimas.

Klausimas paprastas:
kiek šiandien kainuoja lėkštė sriubos mieste?
Tegul kiekvienas atsako sau.

Jūs kaltinate žmones vokeliais.
O aš klausiu:

kodėl tie vokeliai apskritai atsirado?

Todėl, kad darbo vieta Lietuvoje per brangi.
Nuo pirmo euro uždedama tiek mokesčių, kad darbdaviui lieka rinktis:
sumokėti žmogui arba bankrutuoti.

Vokeliai atsirado ne iš tingėjimo.
Jie atsirado iš valdžios godumo.

O dabar apie tai, ko jūs vengiate labiausiai.

Per karantiną žmonės buvo baudžiami be jokio teisinio pagrindo.
Blokpostai tarp savivaldybių,
baudos už judėjimą,
sekimas,
galimybių pasas,
segregacija,
žmonių skirstymas į „leistinus“ ir „draudžiamus“.

Policija gaudė žmones miškuose, kiemuose, keliuose — ir tai ne pasaka, o teismų pripažinti neteisėti ribojimai.

Aš tai puikiai prisimenu.
Aš tai patyriau.
Aš nesiskiepijau ir man nereikia jūsų „duomenų apsaugos“ baimių.
„Neįleisti“, „nepageidaujamas“, „pavojingas“ — tai buvo kasdienybė žmonėms be GP.

Tai buvo valstybės išdavystė prieš savo piliečius.

Jūs kalbate apie „atlyginimus rubliais“ ir „pensijas eurais“.
Jūs darote sąmoningą manipuliaciją — lyg skaičiai būtų sulyginami.

O aš kalbu apie perkamąją galią.

Stomatologinis auksas — 900 praba —
Lietuvoje kainavo 12 rublių už gramą.

Šiandien
aukso kaina ~ 91 €/g.

Apskaičiuokime:

12 rublių pavirto į 91 eurą už tą patį gramą aukso.
(Tai perskaičiuota aukso kaina biržoje)

Kas čia pasikeitė?
Valiuta ar valstybės sąžinė?

Kalbate apie „pensijų dydį“.
O aš kalbu apie tai, kad Kubiliaus Vyriausybė pensijas sumažino naktį.
Žmonėms, kurie visą gyvenimą mokėjo mokesčius, pensijos buvo atimtos ir niekada negrąžintos.

Tai buvo atviras apiplėšimas.
Ne mano emocija, o Konstitucinio Teismo sprendimai.

Dirbęs žmogus šiandien gauna ne pensiją, o apgraužtą likutį.

Dabar apie skurdą.
Jūs sakote, kad „mano aplinkoje jo nėra“.
Bet Lietuva — nėra vien jūsų kiemas.

Po kaimus pavažinėti teko ir man.
Pakankamai, kad suprasčiau tikrąją padėtį:
žmonės gyvena nuo skolos iki skolos, ne nuo algos iki algos.

Ir čia dar vienas dalykas, kurio jūs neliečiate:

viena vieta Seime realiai kainuoja apie 142 000 €.

TS-LKD šiandien Seime turi 28 narius.
Dauginkite.

Ir čia kyla klausimas, kurio niekaip nenorite paliesti:

iš kur atsiranda likę 92 000 € prie VRK skiriamos sumos?
Kas padengė po 50 000 € įnašų?
Kas finansavo likusią kampanijos dalį, kuri nepatenka į ataskaitas?

Tai nėra kaltinimas.
Tai — tik aritmetika.
O aritmetika visada parodo tiesą.

Jeigu į vieną vietą investuojama 142 000 €,
tai apie kokią „tinginystę“ jūs dar kalbate?

Kas čia tinginys — ar dirbantis žmogus už 900 €, ar politinė sistema, kuri kainuoja milijonus?

Žmonės kalba apie tinginius, pašalpas ir vokelius,
o aš sakau:

problemos neatsirado vakar.
Jas sukūrė tie, kurie valdė Lietuvą dvidešimt metų —
visa ta penkiakampė žvaigždė, trijų partijų koalicija su savo tyliaisiais satelitais.

Tie patys 28 TS-LKD nariai šiandien ir toliau kiša pagalius į ratus,
neleidžia dirbti ir bet kokia proga blokuoja sprendimus.

Ir čia natūralus klausimas:

tai kodėl jūs taip stengiatės įrodyti, kad Nemuno Aušra „nieko verta“,
jeigu būtent buvusioji valdžia iki šiol elgiasi taip, lyg dar turėtų monopolį Lietuvai?

Aš matau visai ką kitą:

Žemaitaitis kalba tai, ką žmonės jaučia savo gyvenimuose.
Ne grafikais, ne lozungais, o tikromis problemomis.

Jis atlaiko puolimus iš tų, kurie buvo išbrokuoti per rinkimus.
Atlaiko ir pavienius, ir grupinius spaudimus.
Ir vis tiek eina tiesiai prie esmės.

Jo mintys — teisingos, nes jos ne apie partijų interesus, o apie žmonių realybę.

Žmonės pavargo nuo plataus fronto partijų, nuo jų „pentastarų“, nuo jų pažadų ir nuo jų kainos —
o ta kaina, kaip jau sakiau, vietomis siekia 142 000 € už vieną Seimo kėdę.

NA šiandien yra vienintelė jėga, kuri drįsta įvardyti tai, ką visi kiti slepia.

Aš kalbu apie sistemą, kuri skurdina Lietuvą.
Jūs — apie žmones, kurie bando išgyventi.
Tai du visiškai skirtingi pasauliai.

Todėl mano balsas girdimas.
Aš kalbu apie skaudžią realybę, o ne apie teorijas.