Pirmasis klausimas, kurį aptarsime šioje dalyje – kodėl Vakaruose, o neseniai ir pas mus, įsitvirtino leftistinė diktatūra? Kaip iš jos ištrūkti?

Tam turime suprasti vieną didžiulį konservatyvių europietiškų vertybių trūkumą. Ne visos tradicinės idėjos, pagal kurias mes gyvenome šimtmečiais, yra optimalios. Jos savyje turi tam tikrų trūkumų, kurie laikui bėgant kai kuriose visuomenės dalyse pasireiškė nepakeliamu skausmu. Pavyzdžiui, kai moterys nugrūdamos į virtuvę aptarnauti šeimyną, kai prieš ją sutelkiamas socialinis spaudimas susitaikyti su šia lemtimi, tik laiko klausimas kada jos sugalvos, kad gyvena ne savo gyvenimą. Gali prireikti šimtmečių kada nuoskaudos iškils į paviršių ir moterys pradės priešintis, tačiau ta diena neišvengiamai ateis.

Tą patį galima pasakyti apie visas vietas, kur šiandien tradicinės vertybės patiria spaudimą. Juodaodžiai nebesitaiksto su tuo, kad dominuojanti baltaodžių dalis juos iš anksto nurašo kaip antrarūšius nevykėlius. Ateina Martinas Liuteris Kingas ir pareikalauja, kad apie žmones spręstume pagal jų charakterį, o ne pagal odos spalvą.

Žinoma, taip pat ir su migrantais ir gėjais. Tam tikroje visuomenės dalyje kyla didžiulis apmaudas, kad vieni save laiko lygesniais už kitus ir neleidžia atstumtiesiems įsitvirtinti respektabilesnėse socialinėse pozicijose. Tai tarsi vaikų klasė mokykloje, kur yra dominuojantys baugintojai, jų pranašumą pripažįstantys vidutiniokai ir atstumtieji. Tradicinėje krikščioniškoje visuomenėje toks susiskirstymas yra aiškiai matomas, kiekvienam nurodoma jo vieta, taikomas socialinis spaudimas jos laikytis. Tai puikiai iliustruoja A.Vienuolio „Paskenduolės“ istorija. Veronika ne tik grubiai pažeidžia nusistovėjusias socialines normas, bet ir susilaukia visuotinio atstūmimo bei patyčių.

Ateina laikas ir prieš visas  šias neteisybes kyla reakcija. Dominuojančios konservatyvios vertybės apšaukiamos engėjiškomis. Kova vyksta po laisvės vėliava, o kadangi laisvė Vakaruose yra šventas reikalas, konservatyvieji nuolatos vis stumiami į pakraštį.

Užsisuka kairuoliška kova už laisvę. Iš pradžių panaikinama vergija, po to judėjimas už orų atlyginimą, už visas pilietines teises moterims. Po karo kyla feminizmas (nepainioti su sufražizmu, kuris buvo ankstesnis moterų emancipacijos etapas), kova prieš rasizmą, po to kova už gėjų teises, pastaruoju metu kova prieš klimato teršėjus ir už translyčių emancipaciją.

Tačiau ne viskas gerai ir su kovotojais prieš neteisybę. Kaip ir anksčiau įsitvirtinę konservatyvieji, progresyvuoliai nenutuokia koks turėtų būti optimalus balansas kuris sukurtų harmoniją visuomenėje. Tradicijų griovėjai pasikliauna niekuo nepatikrina prielaida, kad pakaks sugriauti nusistovėjusią tvarką, leisti visiems tvarkytis kaip kas išmano, ir žemėje nusistovės rojus. Taip vadinamieji kovotojai už laisvę ilgainiui sukuria dvasinę anarchiją, kai jau nebeturime tvarių ir veiksmingų vertybių, kurios užtikrintų mūsų išlikimą. Visuomenė paverčiama nuolankiais bestuburiais individais, kurie privalo kartoti emancipuotojų jiems primestas „laisvės mantras“. Pavyzdžiui, kad myli migrantus, kuriuos dantis sukandę privalo išlaikyti - nors pastarieji neretai ir neslepia kad siekia primesti juos priėmusiai visuomenei savo tvarką.

Pažiūrėkime kodėl ši kairuoliška laisvės plėtra iki šiol buvo nesustabdoma, po to pamatysime kas galėtų ją sustabdyti. Paimkime kad ir moterų padėtį. Šios susiburia į grupes ir viena kitą įtikina nustoti būti klusniomis patarnautojoms savo vyrams. Ką į tai turi atsakyti tradicijų gynėjai? Jie nesigilina į moterų argumentaciją, nemėgina rasti naujo sugyvenimo modelio, o paprasčiausiai piktinasi kad bobos griauna pasaulį. Savo nuomonei paremti pasitelkia papročius ir socialinį spaudimą, pvz. pašaipą.

Tokia konservatyvioji reakcija, žinoma, niekaip neįtikina emancipacijos ištroškusių moterų, todėl šios dėl atsisakymo racionaliai įsigilinti į jų reikalavimus ir geranoriškumo stokos tolydžio radikalėja. Pamažu visa tai perauga į feministinę  neapykantą visiems vyrams, taip pat ir tradicinėms europietiškoms vertybėms. Turime kompromisų nepripažįstančią kovotoją už socialinį teisingumą, pasiryžusią sugriauti nusistovėjusią tvarką. O kas iš to gausis - pagalvosim po to.

Taigi ir dešinieji ne be nuodėmės dėl leftistų įsigalėjimo. Jie aklai gina nusistovėjusią tvarką, jokių priimtinų alternatyvų nesiūlo, o pasipriešinimo kairuoliams būdas šiuos dar labiau užsiutina bei pakursto. Susidaro padėtis, kai kairieji ir dešinieji vis labiau praranda gebėjimą susišnekėti, abiejose pusėse telkiasi neapykanta, padėtis turi išsispręsti tik į vieną arba į kitą pusę. Vakarietiška kompromiso kultūra išnyko kaip dūmas. 

Ko šioje padėtyje turėtų imtis tradicijų gynėjai? Jiems labai trūksta gebėjimo argumentuoti kuo jų vertybės objektyviai geresnės už kairuolių siūlomus pokyčius. Pavyzdžiui, jeigu sustotų gėjų emancipacija – nebūtų priimta vienos lyties šeima, atmetama Stambulo konvencija, politikoje nebeliktų T.Raskevičiaus  – kuo visuomenei dėl to būtų geriau? Gal galime konkrečiai paaiškinti, kaip atsikratę gėjų teisių judėjimo tapsime laimingesniais ir nuostabesniais?

Kadangi tokių klausimų niekuomet negirdėjote, matome kur yra tradicijų gynėjų spraga. Jie nenori suprasti, kad taip kaip buvo nėra gerai ir kad sena tvarka privalo pasitraukti. Šeima jau nebebus kokia buvo, o kokia ji susiformuos priklauso nuo socialinių pokyčių eigos. Jeigu tradicijų gynėjai nieko padoresnio nepasiūlys, rezultatas bus kaip visuomet, t.y. kairuoliai ir primes savo. 

Taigi mums reikia ruošti patrauklų konservatyvizmo sugrąžinimą. Konservatyvioji alternatyva turi tapti patrauklesne nei tai ką siūlo leftistai, tuomet visuomenė neišvengiamai links į tradicijų gynėjų pusę. O kad tai taptų įmanoma, mums neišvengiamai reikės išmokti analizuoti savo tradicijas, atrinkti ten esančius pelus nuo grūdų. Tradicijose esantys pelai yra tai kas teikia oponentams stiprybės, o ir šiaip visiems nuodija gyvenimą. Tai nėra apginama ir šių tradicijos aspektų verčiau jau geruoju atsisakyti. Nuo to tradicinės vertybės tik sustiprės ir visi dėl to tik laimės.

Taigi padėtį ir išeitį iš jos galima būtų apibūdinti tokiu būdu: vienas iš sutuoktinių yra nepatenkintas susidariusia padėtimi ir daugiau nebeketina su tuo taikstytis; kitas ilgą laiką atsisakė domėtis nepatenkinto sutuoktinio pretenzijomis, ką tai keisti, o užvis labiausiai – kokiu nors būdu keistis pačiam. O pokyčiai pribrendo tiek, kad toliau be jų jau bedugnė ir krachas.

Jeigu įtikinau, kad konservatyvioji pusė negali sau leisti prabangos adekvačiai nereaguoti į liberalų pretenzijas ir nepateikti geresnio pasiūlymo, pažiūrėkime kur pasiieškoti stiprybės konservatyviajai pozicijai. Kaip įtaigiai argumentuoti, kad dalis liberalų siūlymų sukels chaosą ir pavers žmones nelaimingais? Tačiau dar svarbiau – o ką geli pasiūlyti geriau? Koks konservatyvus pasiūlymas kaip pagerinti moterų, gėjų, migrantų padėtį?  

Dabar pereisime į antrą iškeltą klausimą – kaip mums išlikti civilizuotais žmonėmis gyvenant po leftistinės diktatūros priespauda? Kaip užsitikrinti, kad jie negrįžtamai neišmaltų mums smegenų, kai neteksime nuovokos kas padeda išauginti sveiką palikuonių kartą? Jeigu rasime patrauklią konservatyviąją alternatyvą tam, ką dabar stumia kuoktservatorių valdžia, žmonės nuo jų nusigręš, o ilgainiui tokia valdžia nusibaigs nuo savo pačių nesąmonių ir visomis prasmėmis bankrutuos.

O kas mums padės sukurti neatsispiriamai patrauklią konservatyviąją alternatyvą? Ką ji turėtų skelbti? Jeigu pamenate, tai trečias klausimas, į kurį ir įsigilinsime atitinkamai trečioje straipsnio dalyje.