Šis reiškinys anaiptol ne naujas ir neapsiriboja Lietuva. Štai Vokietija žydams buvo šauniausia vieta Europoje, bet atėjo naciai ir vokiečiai per trumpą laiką sužvėrėjo.

Taip pat tarp rusų ir ukrainiečių: prieš pora dešimtmečių neišskiriami giminės, o dabar nežabotai liejasi kraujas.

Prieš karą Lietuvoje būta itin mažai tokių, kurie negalėjo pakęsti Lietuvos, bet kai užėjo sovietai ir sukūrė stribyną…

Taigi sąmonė nesunkiai gali persiversti iš normalios į nužmogėjusią. Tam daug laiko nereikia. Štai Maldeikienė. Vieną dieną dėstytoja krikščionių kolegijoje, o kitą jau plaikstosi neapykanta krikščionims.

Vieną dieną žmogus kaip žmogus, kitą klykauja, kad jei neužsidėsi antsnukio tai visus aplink atseit žudai.

Na bet tai puikiai ir be manęs žinote, o mes čia susirinkome pamatyti kaip žmogus taip greitai išsigimsta.

Korėjos karo metu (1949-1953) kinai taikė savo būdą belaisviams palaužti. Amerikiečių belaisvių stovykloje išsikviesdavo vieną kurį belaisvį ir imdavo draugiškai šnekinti. Apsimesdavo kad nori suprasti juos, o tuo pačiu kad amerikiečiai suprastų juos.

Šio pokalbio metu kinų pareigūno tikslas buvo pasiekti, kad pašnekovas pripažintų, jog komunizme esama ir kai ko pozityvaus. Pavyzdžiui, jei amerikietis pripažindavo, kad komunistai geriau tvarkosi su švietimu nepasiturintiems, tardytojas tai jį paskatindavo užrašyti ant lapo. Po to aptardavo kitą komunizmo privalumą, belaisvis vėl užrašydavo. Pokalbio pabaigoje tardytojas kokiu tai būdu įkalbėdavo belaisvį po šiuo sąrašu pasirašyti.

Po pokalbio kurį laiką būdavo tylu, tačiau vėliau tardytojas šį lapą parodydavo vienam ar kitam griežčiau dėl komunizmo nusiteikusiam belaisviui.

Tada šis, žinoma apie tai papasakodavo kitiems, o šie jau į tą kolegą kreipdavosi kaip į išdaviką.

Triukas tas, kad kai vargšą taip užspaudžia grupė, jis neretai nepuola atgailauti, o priešingai, pradeda aršiai įtikinėti, kad iš tiesų tuo tiki. Taip grupės akyse galutinai tampa suknistu išdaviku, o nuo čia jau visai netoli ir iki įsijungimo į komunistų gretas.

Šis pavyzdys rodo, kad kai žmogus išduoda savo ankstesnes pažiūras, jam kyla nepaprastai stiprus poreikis visiems įrodyti, kad tai lemtingas žingsnis į tiesą. Tada šis jau nesiskaito su priemonėmis. Kuo žemiau pats krito, tuo labiau dergia tuos, su kuriais vakar buvo bendramintis.

Aš visa tai gana ryškiai išgyvenau kai atsimečiau nuo krikščionybės dėl judaizmo. Tada jaučiau išties didelį poreikį įrodyti, kad pasielgiau teisingai.

Tačiau nei aš pats širdyje, nei atvirai kiti niekas to persimetimo nevertino kaip degradacijos. Todėl galiu įsivaizduoti kaip viduje drąskosi naujai iškepti sodomistai ar kitokie orkos, kurių pažiūrų persivertimas iš tiesų iš normalių į išsigimusias. Čia jau išties galioja kaip tarpusavyje į prasivardžiavimus atsako vaikai: ant kito sakai, ant savęs pasisakai.