Diskusija apie Baltarusijos trąšų tranzitą yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip „vertybinė“ laikysena be strategijos virsta žala savo valstybei.

Sankcijos dažnai pateikiamos kaip moralinis pasirinkimas. Tačiau valstybės politikoje sankcijos yra instrumentas, kurio vertė matuojama rezultatu. O rezultatas šiuo atveju buvo aiškus: Lietuva prarado strateginį tranzitą, Baltarusija jį perorientavo, o didžiausias laimėtojas tapo Rusija.

Po 2021 m. sprendimų Baltarusijos kalio trąšų eksportas nebuvo sustabdytas – jis buvo perimtas Rusijos infrastruktūros. Tranzitas, kuris dešimtmečius ėjo per Lietuvą, buvo nukreiptas per Rusijos uostus. Tai ne tik pakeitė maršrutą – tai pakeitė visą rinkos balansą.

Ypač sustiprėjo Rusijos įmonė „Uralkali“, kuri sankcijų fone gavo tai, ko neįmanoma pasiekti diplomatinėmis priemonėmis:

- sumažintą konkurenciją pasaulinėje kalio trąšų rinkoje;
- galimybę kelti kainas;
- augančias eksporto apimtis;
- papildomas pajamas Rusijos ekonomikai ir biudžetui.

Tai reiškia, kad sprendimas, kuris buvo pristatytas kaip smūgis autoritariniams režimams, realiai sustiprino Rusijos ekonominę ir geopolitinę poziciją. Kitaip tariant – konservatorių „vertybinė“ politika sukūrė situaciją, kurioje Maskva tapo didesniu laimėtoju nei iki sankcijų.

Tuo pat metu Lietuva:
- neteko šimtų milijonų eurų potencialių tranzito pajamų;
- prarado svarbų regioninį svertą;
- padidino priklausomybę nuo rusiškos kilmės trąšų importo per tarpininkus.

Tai ne teorija. Tai konkrečios pasekmės.

Svarbu pabrėžti ir kitą aspektą: Lukašenka šioje situacijoje nebuvo spaudžiamas keistis. Jis buvo pastumtas dar giliau į Rusijos priklausomybę. Kai Lietuva užsidarė, Baltarusija pasirinko vienintelį likusį ekonominį kelią – Rusiją. Taip vietoje spaudimo režimui buvo sustiprinta Maskvos įtaka regione.

Todėl šiandien klausimas turi būti formuluojamas labai tiesiai:
ar toliau laikytis sprendimo, kuris kenkia Lietuvai ir didina Rusijos pajamas, vien tam, kad būtų išsaugotas politinis įvaizdis?

Principai, kurie realybėje stiprina priešininką, nėra principai. Tai strateginė klaida. Sankcijos turi mažinti Rusijos resursus, o ne juos auginti. Šiuo atveju įvyko priešingai.

Dar daugiau – Lietuvai principingai atsisakius Baltarusijos trąšų tranzito, realus trąšų poreikis niekur nedingo, o rinka buvo užpildyta kitais kanalais, tarp jų ir rusiškos kilmės trąšomis, dažnai per tarpininkus. Tai jau ne ideologijos klausimas, o akivaizdus prieštaravimas tarp politinių deklaracijų ir realių sprendimų pasekmių.

Todėl sankcijų peržiūra nėra „vertybių išdavystė“. Tai bandymas ištaisyti sprendimą, kuris nuo pat pradžių buvo klaidingas. Aš tai sakiau tada. Šiandien tai patvirtina faktai.

Politika nėra dogma. Ji turi būti vertinama pagal rezultatą. O Baltarusijos trąšų tranzito istorija parodė be jokių interpretacijų: agresyvi, deklaratyvi konservatorių „vertybinė“ užsienio politika šiuo atveju pasitarnavo ne Lietuvai, o Rusijai.

Todėl dabartinė valdančioji dauguma nebeturi teisės slėptis už inercijos. Ji privalo aiškiai ir viešai apsispręsti užsienio politikos klausimais:
- ar mes ir toliau automatiškai tęsiame Gabrieliaus Landsbergio suformuotą konservatorių užsienio politikos liniją – agresyvią, deklaratyvią ir faktiškai palankią Rusijos ekonominiams interesams, kurią, deja, užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys kažkodėl laiko pagrindine savo darbotvarkės ašimi,
- ar pagaliau kuriame savarankišką, dabartinės daugumos suderintą užsienio politiką, kuri tarnauja Lietuvos valstybei, jos ekonomikai, saugumui ir realiam Rusijos silpninimui, o ne politiniam įvaizdžiui.

Nes kai sprendimai sistemingai silpnina Lietuvą ir stiprina Rusiją, tai jau ne „vertybės“.
Tai klaida. Ir klaidos, ypač užsienio politikoje, kainuoja per brangiai, kad jas būtų galima tęsti vien iš politinio užsispyrimo.