1988 metų spalio 22 dieną, kalbėdamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, Justinas Marcinkevičius pasakė tai, kas sovietinei sistemai buvo pavojingiausia – priminė valstybės tęstinumą:

„Mes turėjome savo valstybę. Mes turėjome Vasario 16-ąją. Ji niekur nedingo. Ji liko tautos atmintyje, kultūroje ir sąmonėje.“

Tai buvo daugiau nei prisiminimas. Tai buvo valstybės sugrąžinimas į viešąją erdvę – ne kaip nostalgijos objekto, bet kaip politinės tikrovės. Marcinkevičius priminė, kad valstybė neišnyko – ji buvo išstumta, nutildyta, bet ne sunaikinta.

Savo dienoraščiuose jis tą pačią mintį suformulavo dar tiksliau:

„Vasario 16-oji buvo mūsų valstybės teisinis ir moralinis pagrindas.“

Šis teiginys reiškia, kad valstybės teisėtumas nepriklauso nuo okupacinės valdžios. Jis priklauso nuo tautos apsisprendimo. Valstybė egzistuoja tol, kol egzistuoja žmonės, kurie ją laiko sava.

Todėl Justinas Marcinkevičius galėjo pasakyti tai, kas tapo viso Atgimimo esmės apibendrinimu:

„Vasario 16-oji niekur nedingo. Ji buvo su mumis visą laiką – mūsų atmintyje, mūsų kalboje, mūsų kultūroje. Ji laukė savo sugrįžimo į mūsų gyvenimą.“

Tai ir buvo valstybės sugrįžimo formulė. Ji neatsirado iš niekur 1990 metų kovo 11-ąją. Ji sugrįžo todėl, kad niekada nebuvo išėjusi.

Justinas Marcinkevičius suprato paprastą ir kartu šiandien jau pavojinga tampančia tiesą: valstybė pirmiausia gyvena žmoguje. Ir kol ji gyva ten, tol ji visada gali iš bet kur sugrįžti ir į žemėlapį.

Su Vasario 16-tąja mus visus!