Algirdas Drakšas buvo vienas Rolando Pakso vadovaujamos Liberalų demokratų partijos steigėjų ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. 2003 m. VSD įrašė jo pokalbį su Jurijumi Borisovu, klausydamasis pastarojo telefono. Vėliau teismas sankcionavo ir paties Drakšo pokalbių kontrolę, remdamasis informacija apie galimą dalyvavimą strateginių prekių kontrabandoje bei kituose nusikaltimuose. Buvo įrašyti jo pokalbiai su Prezidentu, patarėjais ir verslo partneriais.

Teismo išvados:

* Pokalbio nutekinimas televizijoms pažeidė teisę į privatumą – Konvencijos 8 straipsnį. 2003 m. lapkričio 2 d. LTV ir LNK paskelbė Drakšo pokalbį su Borisovu. Nors įrašas buvo išslaptintas, jis buvo ikiteisminio tyrimo medžiaga ir neturėjo tapti prieinamas plačiajai visuomenei. Valstybė neužtikrino jo konfidencialumo, o nutekinimo kaltininkai nebuvo nustatyti.

* Veiksmingos vėlesnės sekimo teisėtumo kontrolės nebuvimas pažeidė Konvencijos 13 straipsnį. Drakšas kreipėsi į VSD, prokuratūrą ir teismus, tačiau praktiškai nebuvo institucijos, kuri veiksmingai išnagrinėtų jo skundus dėl sekimo ir galimų piktnaudžiavimų.

* Pats pokalbių klausymasis Konvencijos nepažeidė. Teismas pripažino pakankamą pagrindą jį sankcionuoti nacionalinio saugumo ir nusikaltimų prevencijos tikslais. Prezidento dalyvavimas pokalbiuose savaime nepavertė Drakšo sekimo neteisėtu.

* Įrašų paviešinimas Konstituciniame Teisme taip pat nepripažintas pažeidimu. Jie buvo paskelbti nagrinėjant Prezidento apkaltos klausimą, laikantis nacionalinės teisės ir gavus prokuroro leidimą. EŽTT atsižvelgė į viešąjį interesą ir tai, kad paviešintuose pokalbiuose nebuvo informacijos apie Drakšo privatų gyvenimą.

Lietuva įpareigota sumokėti 4 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 2 000 eurų bylinėjimosi išlaidų. Drakšas prašė 250 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Šio sprendimo esmė: teisėtas leidimas klausytis pokalbių neatleidžia valstybės nuo pareigos saugoti įrašus ir užtikrinti veiksmingą galimybę skųsti sekimo vykdymą.

Informacija