Prisipažinsiu, kad ši išmintis nesvetima ir man: pasirodo, kuo daugiau žinau, tuo labiau seni įsitikinimai nueina šalin ir atsiranda nauji. Ir nesu tikra, kad tie „nauji“ vėl kada nors netaps „senais“. Štai anksčiau tvirtai tikėjau, kad stiprūs vadovai sukuria stiprias valstybes, o silpni – silpnas. Apie tai nemažai rašydavau ir savo straipsniuose. Dabar viskas atrodo kiek kitaip. Dabar pradedu matyti, kad kiekviena Vakarų įtakos zonoje esanti valstybė turi tam tikras roles – kaip gerai sukurtame spektaklyje: vienoms priskirta tik amsėti, kaip toms chihuahoms, kitoms – vykdyti technologijų banko funkciją (pav Taivanas), o trečioms – būti pasaulio galingųjų šešėline pinigine. Šį kartą mano akiratin papuolė Dubajus. Anksčiau tvirtai tikėjau, kad Dubajaus ekonominis stebuklas įvyko tik dėka labai protingo šeicho. Dabar gi, dažnai viešėdama Dubajaus mieste, pradedu matyti ir kitą medalio pusę. Aišku, galiu ir klysti, bet savo įžvalgomis pasidalinsiu: Tapo įprasta, kad Dubajus yra parduodamas, kaip arabų pasaka. Neva dar vakar čia buvo dykuma ir kupranugariai, o dabar – dangoraižiai, dirbtinės salos ir Lamborghini. Tačiau už šios blizgančios vitrinos – kur kas pragmatiškesnis paveikslas. Dubajus – tai globalus įtakos hub‘as, kurį sukurti padėjo Vakarai ir kuris veikia pagal svetimas taisykles. Taip, Dubajus turi naftos, tačiau jos atsargos nedidelės ir miestui jos duoda vos 1 proc BVP (palyginimui Saudo Arabijai – 40 proc BVP)


Kad tapti turto simboliu, Dubajus rado kitą rolę: tapti tuo, kuris tiesiog perskirsto tiek naftą, tiek kapitalą. Ši rolė susiformavo neatsitiktinai: iki 1971m Dubajus buvo britų kolonija, kuri vėliau paveldėjo anglosaksų bankų modelį ir teisinę sistemą. Nuo 1970m JAV ir Britanija tikslingai rėmė Dubajų, kaip „patikimą tarpininką Persijos įlankoje“ ir kaip „prekybos -finansų centrą“, kuris į konfliktus nesikiša, bet aptarnauja visus, kurie tuose konfliktuose dalyvauja. Dubajuje sukurta viena didžiausių pasaulyje ofšorinių ekosistemų. Per Dubajų „praplaukia“ šešėliniai pinigai – nuo Lotynų Amerikos iki Kinijos. Čia „praplaukia“ ir „sankcionuoti“ pinigai. 

Čia registruojamos kompanijos, neužduodant klausimų apie naudos gavėjus. Po 2022m vasario mėn rusiško kapitalo srautai į Dubajų plūstelėjo dar didesniu pajėgumu. Lygiagrečiai Dubajus tapo svarbiausiu logistikos centru: stambiausias planetos dirbtinis uostas Jebel Ali ir Emirates avialinijos sujungė šimtus krypčių, kurios numatytos, kaip tarptautinio finansavimo projektai. Vakarams Dubajus naudingas, kaip tylus brokeris Artimuosiuose Rytuose. Dubajus gali pasitarnauti, kaip tarpininkas, tarp Irano ir JAV, tarp Indijos ir Pakistano, tarp Izraelio ir arabų pasaulio. Dubajus kartu ir „šešėlinių“ milijardų siurblys, ir turistinė širma, po kuria slepiasi kur kas jautresni sandoriai. Tačiau Dubajaus modelis turi ir savo kainą: jis nekontroliuoja savo resursų ir yra visiškai priklausomas nuo užsienio kapitalo, o tai reiškia – ir nuo pasaulinės politinės sistemos. Jis privalo laviruoti tarp JAV, D. Britanijos, Kinijos, Saudo Arabijos ir Izraelio. Bet kol kas schema veikia: BVP nuolatos auga, čia kasdien atskrenda daugiau, nei tūkstantis privačių lėktuvų, Dubajus – viena svarbiausių krypčių super-turtingiems pasaulio piliečiams. Čia galima gyventi be pajamų mokesčių, vystyti verslą lanksčios teisės jurisdikcijoje ir tuo pačiu mėgautis vaizdu į jūrą, už kurį turistai moka tūkstančius. Dubajus – tai kruopščiai sukurtas spektaklis, kur prabangios dekoracijos uždengia globalios įtakos projektą. Ir arabai, žinoma, šiame spektaklyje švyti, tarsi žvaigždės, nors spektaklio scenarijų rašė ne jie. Kaip ten bebūtų, šiek tiek gaila, kad globalistų sukurtame spektaklyje Lietuvai teko gerokai „kuklesnė“ rolė. Gal dar būtų galima kažkaip tas roles sukeisti? Aišku, tada reiktų nuspręsti, kad „amsėtojo“ rolė nėra pati vertingiausia ir finansiškai naudingiausia tame spektaklyje, kurio scenarijų rašome ne mes.