Suprantu, kad kiekvienas kaltinamasis turi teisę į teisingą teismą ir galioja nekaltumo prezumpcija. Tačiau Bažnyčiai tai negali būti priežastis tylėti ar apsiriboti bendro pobūdžio pareiškimais.

Esu katalikas, todėl man skauda ne mažiau, o gal net labiau.

Nepaisant to, kad šia Bažnyčios krize šiandien garsiausiai piktinasi ir tie, kurie Bažnyčios nekenčia, save vadina bedieviais ar ateistais, mes, tikintieji, neturime teisės dėl to užsimerkti.

Priešingai – būtent mes turime būti reikliausi savo Bažnyčiai.

Vakar pasirodžiusių Bažnyčios hierarchų žodžių apie maldą šiuo atveju nepakanka. Reikia konkrečių veiksmų.

Visuomenė ir tikintieji turi išgirsti, kas konkrečiai bus daroma, kad tokie nusikaltimai daugiau niekada nebūtų slepiami ar toleruojami.

Kaip bus tikrinami pranešimai? Kas prisiims atsakomybę už neveikimą? Kaip bus apsaugomi vaikai? Kaip bus padedama nukentėjusiesiems? Ar bus nepriklausomai įvertinta, ar ankstesniais metais Bažnyčios institucijos žinojo apie galimus nusikaltimus ir tinkamai į juos reagavo?

Ir svarbiausia – turi galioti paprastas principas:
jokio dangstymo, jokio nutylėjimo ir jokių išimčių dėl sutanos ar užimamų pareigų.

Kunigai, kurie sąžiningai tarnauja žmonėms, ir milijonai tikinčiųjų neturi nešti atsakomybės už nusikaltimus, kurių nepadarė. Tačiau Bažnyčios autoritetą galima apginti tik tiesa, skaidrumu ir atsakomybe.

Maldos reikia. Bet kartu reikia ir veiksmų.
Nes pirmoje vietoje šiandien turi būti ne institucijos reputacija, o nukentėję žmonės ir vaikų saugumas.