Gerbiamas Mindaugai, kuo savo požiūriu į šeimą Jūs skiriatės nuo didelės dalies lyderiaujančių kandidatų į Lietuvos Prezidentus? 

Visą savo gyvenimą kaip asmuo ir politikas pasisakiau už tradicinę šeimą, krikščionišką moralę, už tą nuostatą, kuri įrašyta mūsų valstybės Konstitucijoje. Čia aiškiai įvardijama, kad šeima - tai vyro ir moters sąjunga. Tik joje gimsta vaikai, ir tokia šeima - kiekvienos valstybės pamatas. Būtent ant šio pamato verta statyti valstybės namus, kuriuose būtų gera gyventi visiems žmonėms. 

Jokiu būdu nesu tas, kuris linkėtų blogo kitiems žmonėms, tačiau manau, kad valstybėje privalo būti labai aiškūs orientyrai: į ką orientuojamės, ko siekiame.

Mano manymu, Lietuva turėtų būti ta valstybė, kuri siekia, kad tradicinė šeima būtų saugi, stipri, darni, kad joje augtų kuo daugiau vaikų. Mūsų demografinė padėtis tikrai yra labai sudėtinga - esame viena iš sparčiausiai nykstančių šalių. Tai nėra tušti žodžiai - tai labai svarbi žinia kiekvienam lietuviui, nesvarbu, kur jis gyvena: ar Lietuvoje, ar kitose šalyse. Nemaža dalis mūsų tautos žmonių dėl senosios nomenklatūros, politinio pseudoelito ir jų valstybę grobstančios politikos buvo priversta išvykti iš Tėvynės. 

Kiekvieno mūsų pareiga yra prisiminti: jei norime, kad mūsų valstybė turėtų ateitį, mes turime daryti viską, kad saitai su Tėvyne stiprėtų, nenutrūktų. Kiek yra galimybių, turime prisidėti prie Tėvynės puoselėjimo ir stiprinimo tiek būdami Lietuvoje, tiek užsienyje. 

Mums yra didžiulė atsakomybė, nes protėviai yra pralieję daug kraujo kovodami, gindami šią žemę, kad mes turėtume galimybę kalbėti savo kalba, puoselėti savo papročius ir kultūrą. Be abejonės tam, kad valstybė ir jos istorija galėtų tęstis, reikalingi jauni žmonės, kurie gali kurti šeimas. 

Teko stebėti, kad dalis kitų kandidatų prisitaiko prie žmonių, su kuriais susitinka. Ar Jūsų kalbos apie šeimą, kitas vertybes priklauso nuo auditorijos, su kuria bendraujate? 

Tikrai ne. Kad ir kur būčiau: Londone, Čikagoje, Vašingtone, Kaune ar Vilniuje - visą laiką su žmonėmis kalbėdamas į tuos pačius klausimus atsakau taip pat. Tokios yra mano vertybės. Aš pats turiu gražią šeimą: žmoną ir du sūnus, kuriuos auklėju vyriškais kariais. Manau, kad vyras turi būti tas karys, kuris geba apginti moterį, už kurio ji turėtų jaustis saugi. Jei taip būtų, šeimos būtų darnesnės ir tvirtesnės. 

Kaip manote, kokiu būdu tokius vyrus galima būtų išauginti Lietuvoje?

Manau, kad švietimo sistema kol kas neprisideda prie to, kad berniukai būtų ugdomi karžygiais, mokančiais apginti tėvynę, savo mylimąją, mamą, šeimą. Labai svarbu, kad mokyklose būtų daugiau kūno kultūros pamokų, kad vaikai - tiek berniukai, tiek mergaitės augtų sveikesni. Galėtų būti įvestas pilietinis karinis rengimas, kurį puikiai dėstytų mūsų atsargos karininkai. Vyrų mokytojų mokyklose labai trūksta. Natūralu, kad kai mokyklose dirba beveik vien moterys, vyrišką pavyzdį berniukai gali matyti tik namuose. O ką daryti, jei ta šeima dėl tam tikrų išbandymų išsiskyrė ir tėtis negyvena kartu su sūnumi? 

Matau Estijos ir kitų šalių pavyzdį ir tikiu, kad galėtume turėti tokias pilietinio ugdymo pamokas, mokančias tiek išgyvenimo, tiek karinių įgūdžių. Svarbu, kad jaunoji karta augtų sportiška, tvirta, sveika. Tai svarbu tiek berniukams, tiek mergaitėms, bet berniukams ypatingai svarbu. Jei berniukai vyriškumo dvasia neugdomi mokyklose, šeimose, jie tai pasiima kitur, galbūt netgi gatvėje. Ir tai nėra gerai. 

Berniukams svarbu pabūti stovyklose, kur mokomasi išgyvenimo, buvimo gamtoje, kad jie augtų tvirti ir suvoktų, kad ne tik mobilieji telefonai ir kompiuteriai yra palydovai ir draugai, kurie atsako į visus klausimus. 

Svarbu visiems vaikams parodyti, kad pasaulis yra platesnis. Turime ir miškus, ir gyvūniją, ir daug kitų įdomių dalykų. 

Kai žmogus supranta, kad yra visos planetos dalis, jis į viską žiūri daug atsakingiau. Tada savaime supranta, kad negalima numesti šiukšlės, o pamatęs ją pakelia ir kitą paragina elgtis sąmoningai. 

Jei vaikai taip būtų ugdomi nuo mažų dienų, darželio, natūralu, kad tuomet turėtume visuomenę, kuri nebūtų vis labiau silpnėjanti.

Kuo blogai visuomenės silpnėjimas, neoliberalumas ir pareigų nebuvimas? 

Klasikiniai liberalai visą laiką pasisakė už tradicinę šeimą, krikščioniškas vertybes. O šiuolaikiniai neoliberalai - naujieji liberalai pasisako už tai, kad yra tik laisvės, teisės ir jokių pareigų.

Mano giliu įsitikinimu, tiek šeimoje, tiek valstybėje, tiek kiekvieno žmogaus gyvenime privalo būti derinamos pareigos ir laisvės. Turi būti pareiga gerbti vyresnį žmogų, pareiga gerbti senelius, mamą, tėtį, nes tik taip mažas žmogutis išmoksta būti atsakinga asmenybe. Suteikus jam tik teises ir laisves, vaikas užauga visai nepasiruošęs išoriniam pasauliui ir sudėtingam gyvenimui. 

Kokiu būdu galima išsaugoti tradicines vertybes?

Reikėtų suprasti, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu pamatines vertybes įmanoma įskiepyti tik šeimoje. Jei šeimos bus stiprios, tai net tuo atveju, kai švietimo sistema buksuos, vaikai bus ugdomi tinkamai. 

Šiuo metu apgailestaudamas stebiu, kad švietimo sistema iš tiesų augančiai kartai tos vertybinės informacijos beveik nesuteikia. Visa tai vaikai gali įgyti šeimose. Dėl to ir yra labai svarbu stiprinti tradicinę šeimą. Be vaikų, be tradicinių šeimų Lietuva ateities neturi. Teritorija liks, bet joje gyvens kiti, ne mes. Geriausiu atveju čia gali kabėti lentelė su užrašu Lietuva, bet tai jau nebus tikroji Lietuva. 

Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti mūsų valstybės vadovas?

Norėčiau palinkėti visiems mylėti, puoselėti ir saugoti tradicinę šeimą. Labai tikiuosi, kad ir tarp kandidatų į prezidentus atsiras daugiau tų, kurie pasisako už tai. Labai tikiuosi, kad nebus taip, kad Lietuvoje jie kalba vienaip, o užsienyje prisitaiko prie klausytojų ir kalba tai, ką jie nori girdėti. Tai yra pavyzdys, kurio neturėtų būti tiek kiekvieno paprasto žmogaus gyvenime, tiek valstybės lyderio gyvenime. 

Man pačiam kaip žmogui labai svarbu, kad valstybės vadovas ryžtingai gintų tradicines vertybes, kad jis nebūtų abejojantis. 

Neoliberalaus sparno kandidatai labai aiškia įvardijo, kad neverta klausytis žmonių. Esą dauguma Lietuvos žmonių klysta palaikydami tik tradicinę šeimą. Šie kandidatai teigia, kad valstybės vadovas turėtų būti neomodernus, postmodernūs.

Tačiau, jei einam tokiu keliu, mums jau nereikalinga mūsų kultūra, etninis identitetas, papročiai, kalba, istorija ir šaknys.

Globalistinis požiūris teigia, kad visur viskas gali būti vienoda. Jiems nėra skirtumo, ar Lietuvoje gyvens keli milijonai kitataučių iš Artimųjų Rytų ar Kinijos, ar gyvens mūsų tautos žmonės. 

Man tai rūpi, man skauda širdį dėl to, kaip kažkada skaudėjo širdį mūsų tautos dainiui Justinui Marcinkevičiui. Šalia savo pradinės mokyklos Alksniakiemyje jis pasakė: „Tiems, kurie liko gyventi Lietuvoje tenka dviguba atsakomybė - dirbti ir padaryti viską, kad Lietuva išliktų ir už save pačius, ir už tuos, kurie privalėjo išvykti.“ Tai yra atsakymas, tai yra kelias ir, manau, kad kiekvienas tą pavyzdį turėtų rodyti savo asmeniniu gyvenimu: dėl ko tai svarbu, dėl ko ta kryptimi reikia judėti šaliai ir žmonėms. Privalome viską pradėti nuo savęs pačių. Nėra kito kelio.

Ačiū už pokalbį.